Vokiečių kalba – Vikipedija Pereiti prie turinio

Vokiečių kalba

Šis straipsnis yra paskelbtas pavyzdiniu!
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vokiečių kalba
Deutsch
KalbamaAustrijoje, Belgijoje, Italijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, Namibijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje, PAR ir kitur
Kalbančiųjų skaičiusapie 120 mln. (gimtoji),[1][2]
apie 80 mln. (negimtoji)[1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių10
KilmėIndoeuropiečių prokalbė
 Germanų prokalbė
 Germanų kalbos
  Vakarų germanų kalbos
   vokiečių aukštaičių
    vokiečių
Oficialus statusas
Oficiali kalbaAustrijos vėliava Austrija
Belgijos vėliava Belgija
Italijos vėliava Italija (tik Pietų Tirolyje)
Lichtenšteino vėliava Lichtenšteinas
Liuksemburgo vėliava Liuksemburgas
Šveicarijos vėliava Šveicarija
Vokietijos vėliava Vokietija
Europos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga (oficiali ir darbo kalba)

Taip pat oficiali kalba:
Prancūzijos vėliava Prancūzija („Regioninė kalba“ Elzaso regione ir Mozelio departamente),[3]
Namibijos vėliava Namibija („Nacionalinė kalba“; iki 1990 m. buvo oficiali kalba),[4]
Lenkijos vėliava Lenkija („Pagalbinė kalba“ daugelyje bendruomenių),[5]
Slovakijos vėliava Slovakija: Krahulėje („Oficiali kalba“ savivaldybės mastu)[6]
Vatikano vėliava Vatikanas (Šveicarų sargybos kalba)[7]
Venesuelos vėliava Venesuela (Kolonija Tovaras)[8]


Pripažinta kaip tautinių mažumų kalba:

Brazilijos vėliava Brazilija[9][10][11]
Čekijos vėliava Čekija[12]
Danijos vėliava Danija[13]
Kazachstano vėliava Kazachstanas[14]
Kirgizijos vėliava Kirgizija[15]
Italijos vėliava Italija[16]
Pietų Afrikos Respublikos vėliava Pietų Afrikos Respublika[17]
Rumunijos vėliava Rumunija,[18]
Rusijos vėliava Rusija[19]
Slovakijos vėliava Slovakija[20]
Vengrijos vėliava Vengrija[21][22][23]
Prižiūrinčios institucijosRat für deutsche Rechtschreibung
Kalbos kodai
ISO 639-1de
ISO 639-2ger (B), deu (T)
ISO 639-3deu
SILGER
Geografinis paplitimas

Vokiečių kalba (vokiškai Apie šį garsą Deutsch (plačiau), tariama: [ˈdɔʏ̯tʃ]; deutsche Sprache, tariama: [ˈdɔʏ̯tʃə ˈʃpʀaːχə]) – Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino valstybinė kalba, viena iš oficialių kalbų Šveicarijoje, Liuksemburge ir Belgijoje.[24] Tai viena didžiausių pasaulio kalbų po kinų, arabų, hindi, anglų, ispanų, bengalų, portugalų, rusų ir japonų kalbų, taip pat ir viena įtakingiausių.[25] Europos Sąjungoje vokiečių kalba yra pirmoje vietoje pagal skaičių žmonių, kuriems ši kalba yra gimtoji (daugiau nei 90 mln.). Daugiausia vartojama pačių vokiečių Vokietijoje, taip pat kitose vokiškai kalbančiose šalyse – Austrijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, vokiškai kalbančiuose Šveicarijos kantonuose, rytų Belgijoje, Italijoje (Pietų Tirolyje), Elzase ir Lotaringijoje, šiaurės Šlėzvige. Vokiškai kalbančių tautinių mažumų yra Vidurio Europoje bei kitose pasaulio šalyse. Vokiečių kalbą ir literatūrą tiria vokiečių filologija.

Tai indoeuropiečių kalbų šeimos germanų kalbų grupės vakarų germanų šakos kalba, kilusi iš germanų prokalbės. Raštas remiasi lotyniškąja abėcėle, kuri yra papildyta umliautais (ä, ö, ü) bei ligatūra escet (ß). Seniausi rašto paminklai iš VIII a.[26]

Istorinis vokiečių kalbos paplitimas, neskaitant Baltijos vokiečių, Volgos vokiečių ir užjūryje gyvenančių vokiečių teritorijų, 1880 m. Šitame istoriniame žemėlapyje, pagal to meto Vokietijos imperijoje gyvavusią nacionalistinę dvasią,[27] vaizduojamos nevisiškai tiksliai kalbos ir tautos,[28] o Nyderlandų ir šiaurės Belgijos gyventojai sulyginami su šiaurės vokiečiais (vok. „Niederdeutschen“). Daugiau apie tai:[29]

Vokiečių kalba susidarė iš frankų, alemanų, bavarų ir iš dalies iš senovės saksų ir fryzų tarmių.[30]

Iki VII a. iškilo dvi tarmių grupės – vokiečių aukštaičių ir vokiečių žemaičių. Skiriamos šios vokiečių žemaičių rašto kalbos: senoji (VIIIXII a.) ir vidurinė (XIIIXV a.) vokiečių žemaičių kalba (jos saksų žemaičių tarme IXXV a. sukurta grožinės literatūros, o iš frankų žemaičių tarmės susidarė flamandų ir olandų kalbos).[31]

Vokiečių aukštaičių tarme grįsta bendrinė kalba. Šios tarmės istorija paprastai skirstoma į keturis laikotarpius:[32]

Senosios vokiečių aukštaičių kalbos rašto paminklų išliko labai nedaug, vidurine vokiečių kalba buvo sukurta riterių poezijos, ankstyvoji įsigalėjo raštvedyboje. Seniausi rašytiniai paminklai sukurti VIII a. viduryje lotyniškais rašmenimis. Jos unifikaciją skatino spausdintinių knygų atsiradimas: 1454 m. Vokietijoje J. Gutenbergas lotynų kalba išleido pirmąją spausdintą Bibliją.[37] Jo patobulintos technologijos paspartino knygų leidybą. Reformacijos pradininkas M. Liuteris 1522 m. į vokiečių aukštaičių tarmę Bibliją išvertė, ir šis nacionalinės reikšmės įvykis įtvirtino vokiečių aukštaičių kalbą, sustiprino jos prestižą.[38] Vėlesniais laikais prie naujosios vokiečių aukštaičių kalbos įsigalėjimo prisidėjo atsiradusi periodinė spauda ir vokiečių klasikinė literatūra.

Geografinis paplitimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių kalba kaip gimtoji ir antroji kalba yra plačiai paplitusi visame pasaulyje.[39][40] Be trijų pagrindinių vokiškai kalbančių Vakarų Europos šalių Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos, kaip mažumos kalba vokiečių kalba vartojama ir kitose valstybėse.[41][42] Vokiečių kalba yra gimtoji ar bendravimo kalba vokiečių kilmės asmenims Centrinėje ir Rytų Europoje[43], daugiau nei dviem milijonams JAV, Kanados ir Brazilijos gyventojų, plačiai vartojama Australijoje ir kaip kuriose buvusiose Vokietijos kolonijose Afrikoje.

Vokiečių kalbos paplitimas pasaulyje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Orange: Amtssprache; gelb: Verkehrsprache Orange: Amtssprache; gelb: Verkehrsprache

Žymėjimas:

  Valstybinė kalba ir daugumos gimtoji kalba
  Oficiali kalba, bet ne daugumos gimtoji kalba kalba
  Vokiečių kalba ar jos variantas yra oficialiai pripažinta mažumos kalba (kvadratais pažymėta, kur nėra didelio geografinio paplitimo)
  Vokiečių kalba ar jos variantas yra gana paplitęs, bet nesudaro didelio gyventojų skaičiaus ir neturi oficialaus statuso
DACH arba D-A-CH (Vokietija-Austrija-Šveicarija). Šalys, kuriose vokiečių kalba yra labiausiai paplitusi.

Vokiečių kalba labiausiai paplitusi Europoje.[44] Ja šnekama nuo Liuksemburge gyvenančios Rambrušo bendruomenės vakaruose iki už 850 km nuo Rambrušo nutolusio Austrijos Doič Jarndorfo kaimo rytuose, nuo Vokietijos Ziulto saloje įsikūrusio Listo šiaurėje iki beveik už 1 005 km nuo jo esančio Šveicarijos Cermato miestelio pietuose.

Vokietijoje šie geografiniai taškai yra Listas, Oberstdorfas, Zelfkantas ir Giorlicas.

Vokiečių kalba yra valstybinė:

Vokiškai kalbančių bendruomenių yra:

Vokiškas užrašas ant Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios.
  • Baltijos šalyse (iš viso čia gyvena apie 8 000 Baltijos vokiečių, dalis jų priklauso Rytprūsių vokiečiams; paprastai jiems gimtosios vokiečių aukštaičių arba vokiečių žemaičių (Plattdeutsch) tarmės; Estijoje gyvena apie 2000 vokiečių (2000 m. buvo 1870), Latvijoje – apie 3000 (2004 m. buvo 3311) ir maždaug tiek pat (3000) Lietuvoje;[45] iš 3 243 Lietuvoje gyvenančių vokiečių, vokiečių kalba kaip gimtąją tebešneka tik 804 gyventojai);
  • Rytų Belgijoje (apie 78 000 belgų vokiečių kalbą nurodo kaip gimtąją);
  • Čekijoje (vokiečių mažumą šalyje sudaro apie 41 200 arba 0,4 % šalies gyventojų);
  • Danijos pietuose (apie 20 tūkst.[46] gyventojų vokiečių kalba yra gimtoji; vokiečių kalba čia pripažinta regionine);[47]
  • Italijoje (iš 487 tūkst. Pietų Tirolio gyventojų (pagal 2006 m. duomenis) 69 % vokiečių kalbą nurodo kaip gimtąją);
  • Lenkijoje (pagal 2002 m. Lenkijos gyventojų surašymą, šalyje gyveno 153 tūkst. vokiečių arba 0,381 % šalies gyventojų);
  • Prancūzijoje (Elzaso ir Lotaringijos vokiečių tarmėmis kalba apie 1, 2 mln žmonių; šis skaičius nuolat mažėja, ypač Lotaringijoje ir Elzaso miestuose);
  • Rumunijoje (vokiečių kalba yra gimtoji nuo 40 tūkst. iki 50 tūkst. (0,2–0,3 %) Rumunijos gyventojų; vokiečių pripažinta kaip mažumų kalba, Sibiu mieste leidžiamas savaitraštis Hermannstädter Zeitung);[48]
  • Rusijoje (pagal 2002 m. Rusijos gyventojų surašymą, šalyje gyveno 597 212 vokiečių, tačiau tik dalis jų šneka vokiečių kalba kaip gimtąja; žr. Rusijos vokiečiai);
  • Vengrijoje (oficialiai apie 200 tūkst. vokiečių, o iš jų tik apie 50 tūkst. vokiečių kalba yra gimtoji)

ir daugumoje kitų Europos šalių.

Namibijoje vokiečių kalba yra viena iš regioninių kalbų. Nuotraukose pavaizduoti užrašai anglų, vokiečių, afrikanų ir ošivambo kalbomis.

Neskaitant Europos šalių, vokiškai kalbančių bendruomenių yra Kazachstane, Kanadoje, JAV, Brazilijoje, Paragvajuje, Argentinoje, Australijoje, PAR ir kitose šalyse. Namibijoje vokiečių yra viena iš nacionalinių ir susižinojimo kalbų (nuo 1984 m. iki 1990 m. buvo oficiali kalba). Namibijoje vokiečių kalba plačiai vartojama prekybos reikalams.

Namibijoje vokiečių kalba vartojama kasdieniniame gyvenime.
Šalis Vokiečių kalbos paplitimas (už Europos ribų)[49]
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos 5 000 000
Brazilijos vėliava Brazilija 3 000 000
Argentinos vėliava Argentina 500 000
Kanados vėliava Kanada 450 000[50] – 620 000[51]
Meksikos vėliava Meksika 200 000
Australijos vėliava Australija 110 000
Pietų Afrikos Respublikos vėliava Pietų Afrikos Respublika 75 000 (tik Vokietijos piliečiai)[52]
Bolivijos vėliava Bolivija 60 000
Čilės vėliava Čilė 40 000
Paragvajaus vėliava Paragvajus 30 000 – 40 000
Namibijos vėliava Namibija 30 000 (tik Vokietijos piliečiai)[53]
Venesuelos vėliava Venesuela 10 000
Vokiški laikraščiai JAV (1922 m.).

Vokiečių kalba kaip gimtoji

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių kalba yra gimtoji etniniams Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino, daliai Šveicarijos, Liuksemburgo, Belgijos ir kai kurių gretimų šalių regionų gyventojams. Nuo 1990 m. vidurio paprastai nurodoma, kad vokiečių kalba kaip gimtąja šneka apie 98 mln. žmonių.[54] Kiti šaltiniai nurodo 90 mln. kalbančiųjų.[55] Pagal dar kitus šaltinius, vokiškai šnekančiųjų yra 97 mln., įskaitant ir Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos imigrantus, kuriems vokiečių kalba dažniausiai yra naujai išmoktoji.[56]

2005 m. dviem tyrimais buvo nustatyta, kad tuometinėje Europos Sąjungoje (be Rumunijos ir Bulgarijos − 25 šalyse) vokiečių kalba yra gimtoji 18-ai % gyventojų,[57][58] t. y. mažiausiai 82 milijonams žmonių, o su Šveicarijos ir Rumunijos vokiečių kalbos vartotojais − 87 milijonams.

Vokiečių kaip užsienio kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių kaip užsienio kalbos mokoma daugumoje šalių. Mokymo medžiagoje pateikiama bendrine Šveicarijos, Austrijos arba Vokietijos vokiečių kalba. Europoje vokiečių kaip užsienio kalbos dažniausiai mokomasi po anglų ir rusų kalbų. Ji ypač populiari Nyderlanduose, Flandrijoje, Skandinavijoje, Rusijoje, Baltijos šalyse, Slovėnijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, prancūziškai ir itališkai kalbančiuose Šveicarijos regionuose, Serbijoje, Juodkalnijoje, Slovakijoje,[59] Vengrijoje, Čekijoje, Makedonijoje, Baltarusijoje ir Bulgarijoje. Kai kuriose iš šių šalių ar regionų vokiečių mokoma kaip pirmosios užsienio kalbos, ji lenkia net anglų kalbą. Japonijoje taip pat dažnai mokomasi vokiečių kalbos. Prancūzijoje (pagal Eurobarometrą, apie keturi milijonai žmonių moka vokiečių kalbą kaip užsienio) ir JAV, kur, pasak „Gallup“ tyrimo, 2001 m. apie 7,5 milijono amerikiečių mokėjo vokiečių kaip užsienio kalbą.[60] Vis dėlto vokiečių kalba pamažu nustelbiama ispanų kalbos. Rytų Azijoje (Japonijoje) XIX a. ir XX a. vokiečių kalba (vietoje lotynų kalbos) buvo vartojama kaip medicinos kalba.

Vokiečių kalbos žinios Europos Sąjungoje

Po anglų kalbos, vokiečių kalba vartojamiausia internete (po jos eina prancūzų, japonų, ispanų ir kinų kalbos). Daugiau nei 8 % visų interneto puslapių yra vokiečių kalba (internetinių puslapių skaičius anglų kalba siekia apie 50 %).[61]

Pasak nuolatinės darbo grupės Vokiečių kaip užsienio kalba (vok. Deutsch als Fremdsprache), Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ir Gėtės instituto, 2000 m. daugiausia besimokančių vokiečių kalbos buvo šiose šalyse:

  • Rusijoje: 4 657 500 (3,26 %) (pagal spėjimus – apie 10 mln.)
  • Lenkijoje: 2 202 708 (5,70 %) (pagal Eurobarometrą – apie 7 mln.)
  • Prancūzijoje: 1 603 813 (2,52 %) (pagal Eurobarometrą – apie 4 mln.)
  • Čekijoje: 799 071 (7,80 %) (pagal Eurobarometrą – apie 3 mln.)
  • Ukrainoje: 629 742
  • Vengrijoje: 629 472 (pagal Eurobarometrą – apie 3,5 mln.)
  • Kazachstane: 629 874
  • Nyderlanduose: 591 190 (pagal Eurobarometrą – apie 11 mln.)
  • JAV: 551 274 (pagal „Gallup“ tyrimą – apie 7,5 mln.)

2006 m. Eurobarometro apklausos duomenimis, daugiau kaip vienas iš trijų europiečių kaip užsienio kalba gali susišnekėti angliškai (38 %), ir vienas iš septynių – vokiškai (14 %). Vokiečių kalbą ypač gerai moka Nyderlanduose (kur apie 87 % gyventojų moka anglų ir 70 % vokiečių kalbas), Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje. Taip pat ji dažnai išmokstama Lenkijoje, Estijoje, Danijoje, Švedijoje, Kroatijoje ir Slovėnijoje. Kitose Europos Sąjungos šalyse ja kalba mažiau žmonių.

Kalbos įvairovė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių kalba yra daugiacentrė, nevienalytė. Vokiečių dialektologijos pagrindus padėjo XVIII–XIX a. kalbininkų tyrinėjimai. Iki XX a. pradžios jau buvo iki galo atskleista vakarų germanų tarmių tąsa. Tarpdialektinės kalbos formos yra nacionaliniai variantai, kurie susiformavo Vokietijoje (faktiškai bendrinė vokiečių kalba), Austrijoje (austriškasis variantas) ir Šveicarijoje (šveicariškasis variantas). Kartu su šiomis kalbos formomis vokiečių kalbos pagrindu kūrėsi ir vystėsi pirmosios kontaktinės kalbos, kurių tyrimai pradėti gerokai vėliau. Kai kurie vokiečių kalbos variantai, atsiradę dėl kitų kalbų poveikio, vystosi iki XX a. pabaigos – XXI a. pradžios (pvz., Belgranodeutsch), kiti baigia visiškai išnykti veikiami vietinių kalbų ar sąmoningos asimiliacijos politikos (pvz., Barossadeutsch Australijoje).

Vakarų germanų (vokiečių ir olandų kalbų) tarmės

Vokiečių kalbos tarmės priklauso žemyninių vakarų germanų tarmių tąsai, į kurią įeina ir olandų kalba. Paprastai kalbantieji gretimomis tarmėmis tarpusavyje puikiai susikalba, o didesni skirtumai atsiranda tarp labiau viena nuo kitos nutolusių tarmių. Visos vokiškai kalbančios šalys turi savo bendrinę kalbą, kurioje esama tarmių ir regioninių skirtumų (Vokietijoje bendrinė yra vokiečių aukštaičių kalba). Bendrinių vokiečių kalbos tarmių skirtumai nedideli, ir kalbantieji skirtingomis bendrinės kalbos tarmėmis gali lengvai vieni kitus suprasti.

Nacionalinės ir regioninės bendrinės vokiečių kalbos tarmės.

Vokiečių kalbos skirstymas į tarmes grįstas XIX a. tyrimais. Tuo pat metu daugelyje vietovių tarmės pradėjo maišytis su bendrine kalba ir šitaip susidarė šnekamoji kalba. Nuo XX a. vidurio, ypač dėl Antrojo pasaulinio karo padarinių, šnekamosios kalbos užgožė iki tol vartotas tarmes. Tarmes labai suvienodino iš anksčiau vokiškai šnekėjusių kraštų atvykę pabėgėliai, radijo ir televizijos plitimas. Mokyklose buvo mokoma vokiečių aukštaičių tarme.

Kelios iš plačiausiai naudojamų vokiečių kalbos tarmių:

Mišriosios kalbos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sudėtinga klasifikuoti iš vokiečių aukštaičių ir vokiečių žemaičių tarmių susidariusią mišriąją kalbą (misingšą; vok. Missingsch). Panašiai yra ir su petu kalba (vok. Petuh), kuri susidarė iš vokiečių aukštaičių, vokiečių žemaičių, danų ir pietų jutlandų kalbų elementų. Pietų jutlandų kalba su stipria vokiečių žemaičių kalbos įtaka apskritai laikoma danų kalbos tarme.

Neskaitant misingšo ir petu kalbų, egzistuoja ir daug kitų vokiečių žemaičių kalba paremtų kalbų, daugiausia tai – mišrios vokiečių, olandų ir fryzų kalbos, kurios laikomos vokiečių žemaičių, olandų ar fryzų kalbos tarmėmis.

Džilespio apskrityje, Teksase, JAV vis dar kalbama Teksaso vokiečių kalba

Kai kurios mišriosios kalbos, pavyzdžiui, Teksaso vokiečių kalba (vok. Texasdeutsch), yra vokiečių aukštaičių ar vokiečių žemaičių tarmės arba pasižymi tarmiška tartimi. XIX a. į Teksasą atvykusių vokiečių imigrantų palikuonys Džilespio apskrityje vis dar kalba Teksaso vokiečių kalba.[62]

Esama ne vien tik iš vokiečių ir kitų germanų kalbų susidariusių mišriųjų kalbų: sakykime, iš vokiečių ir žemutinių sorbų kalbų susidarė ponašemu kalba (po našemu 'mūsiškai; mūsų; [šneka] kaip mes'; vok. k. Ponaschemu), sileziečių kalba su vokiečių kalbos elementais laikoma lenkų kalbos tarme, iš dalies klasifikuojama kaip atskira kalba.

Neaiškus vimisojerių kalbos statusas. Ja tebešneka apie 100 senyvo amžiaus žmonių,

Kreolinės kalbos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulyje egzistuoja keletas vokiečių kalba grįstų kreolų kalbų. Tos kalbos susidarė, yra ar buvo vartojamos buvusiose Vokietijos kolonijose išeivių arba pasitelkiamos kaip lingua franca.

Pats seniausias jidiš kalbos sakinio pavyzdys (1272 m.).

Kolonializmo laikais dabartinėje Papua Naujojoje Gvinėjoje iš vokiečių ir vietinių kalbų susidarė kreolinė kalba, vadinama mūsų vokiečių kalba. Dabartinėje Namibijoje susikūrė kita kreolinė kalba – vietinis pidžinas. Vadinamoji mūsų vokiečių kalba (vok. Unserdeutsch) beveik nebevartojama, nes dauguma kalbančiųjų šia kalba emigravo. Papua Naujojoje Gvinėjoje vartojamoje Papua pidžinų kalboje yra apie 150 vokiškos kilmės žodžių. Virtuvės vokiečių kalba (vok. Küchendeutsch) šiuo metu tebešneka apie 15 tūkst. kalbos vartotojų, tiesa, daugiausia tai – vyresni ir pagyvenę žmonės.[63] Jidiš kalba susidarė vidurio vokiečių aukštaičių (X–XIV a.) tarmės pagrindu, šioje kalboje yra apie 10−15% hebrajiškų ir aramėjiškų žodžių. XX a. jidiš kalbėjo apie 11 milijonų žmonių, šiuo metu – apie 3 milijonus. Dažnai laikoma ne kreoline kalba, o vokiečių aukštaičių kalbos tarme.[64]

Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose taip pat susikūrė kreolų kalbų. Jos paprastai susidarė iš paprastų žodžių ir papildomų neverbalinių ženklų.[65][66] Šioms kalboms apibrėžti 1985 m. Wolfas Oschlies pasiūlė jau koncentracijos stovyklose vartotą terminą koncentracijos stovyklos vokiečių kalba (vok. Lagerszpracha).[67]

Kaip ir kiti pidžinai bei kreolų kalbos, mūsų vokiečių ir virtuvės vokiečių kalbos lingvistiniu požiūriu laikomos atskiromis kalbų sistemomis.

Bendrinė kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmasis M.Liuterio Biblijos leidinys po Leipcigo disputo.

1522 m. M. Liuterio Biblijos vertimas labai prisidėjo prie vokiečių aukštaičių tarmės virtimo bendrine kalba. Vėliau, 1617 m. Veimare, buvo įkurta į literatūrą susitelkusi vokiečių kalbos norminimo ir propagavimo organizacija Vaisingoji draugija (vok. k. Die Fruchtbringende Gesellschaft, lot. Societas fructifera). Ją sudarė didikai ir mokslininkai.[68]Ši draugija rūpinosi kalbos grynumu ir nacionalinės bendrinės kalbos kūrimu: G. Leibnicas, J. Gottšedas (Gottsched), J. Adelungas (J. Adelung) ir kiti sprendė rašybos ir gramatikos klausimus. Pasaulinio garso vokiečių literatūros klasikų F. Šilerio ir J. Gėtės kūrybos kalba sustiprino norminimo tendencijas.[69] XIX a. antrojoje pusėje − XX a. pradžioje T. Zybsas (T. Siebs) ir K. Dudenas (K. Duden) galutinai įtvirtino rašybos, sintaksės bei vartotinos leksikos normas. Vėliau būta kai kurių pokyčių, tačiau bendrinės kalbos pamatai jau buvo padėti.[70]

Dvikalbis ženklas Liuksemburge.

Šiais laikais bendrinės vokiečių kalbos tarmės skiriamos į Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos vokiečių tarmes. Bendrinės, bet mažiau įtakos turinčios tarmės − tai Belgijos, Pietų Tirolio, Lichtenšteino ir Liuksemburgo.[71][72] Vokietijoje, Austrijoje, Pietų Tirolyje ir vokiškai kalbančioje Belgijos dalyje bendrinė tų regionų vokiečių kalbos tarmė atlieka visas bendrinės kalbos funkcijas. Šveicarijoje bendrinė Šveicarijos vokiečių kalba paprastai vartojama raštijoje, o gyvai šnekama įvairiomis Šveicarijos vokiečių kalbos tarmėmis. Liuksemburge, šalia bendrinės Liuksemburgo vokiečių kalbos, egzistuoja ir atskira bendrinė tarmė, vadinama liuksemburgiečių kalba, kuri atlieka kai kurias bendrinės kalbos funkcijas.[73][74][75].

Standartizuotas žodynas, toks pats visose septyniose vokiškai kalbančiose šalyse, vadinamas „Bendriniu vokiečių kalbos žodynu“ (vok. Gemeindeutsch). Šis neišsamus vokiečių kalbos žodynas nepriklauso kuriai nors vienai tarmei, jis sudaro kiekvienos iš septynių tarmių žodyno pamatą.[76]

Tik Austrijoje vartojami žodžiai vadinami austriacizmais,[77] Šveicarijoje – helvetizmais,[78] ir tik Vokietijoje – teutonizmais.[79]

Bendrinės kalbos gramatika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Vokiečių kalbos gramatika.
Duden – vokiečių kalbos rašybos taisyklių rinkinys.
Pagrindinis straipsnis – Vokiečių kalbos abėcėlė.

Vokiečių kalbos abėcėlė − tai vokiečių kalbos rašybai skirtas lotyniškos abėcėlės variantas. Dabartinėje bendrinėje kalboje vartojamos 26 lotyniškos raidės ir trys su umliauto ženklu (Ä, Ö, Ü). Vokietijoje, Austrijoje ir Liuksemburge,[80] kaip ir vokiečių mažumų rytų Belgijoje,[81] Danijos pietuose[82] bei Italijoje (Pietų Tirolije)[83] dar turimas escetas (ß), bet Šveicarijoje ir Lichtenšteine šios raidės atsisakyta.

Kai kurios raidės yra bevardės giminės, su jomis vartojamas artikelis das („das A“, „das B“ ir t. t.).

Vokiečių kalbos raidės
Didžiosios raidės A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V W X Y Z Ä Ö Ü
Mažosios raidės a b c d e f g h i j k l m n o p q r s t u v w x y z ä ö ü ß

Istoriniuose dokumentuose, užrašant tarmių bei nevokiškus žodžius, vartojamos ir kitos raidės.

Fonetika ir fonologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendrinės vokiečių kalbos balsiai.
Klausytis: vokiečių kalba deklamuojamas J. V. Goethe'ėsFaustas

Bendrinėje vokiečių kalboje yra 16 balsių ir 3 dvibalsiai. Be įprastinių vokiečių kalbos balsių, svetimos kilmės žodžiuose kartais tariama /ʌ/ (Dublin), /æ/ (Canberra), /ə:/ (New Jersey), /ɔ:/ (Hall), /ɶ:/ (Chef d'ɶuvre).[84] Kai kurie kalbininkai balsį /ə/ laiko nekirčiuotu balsio /ɛ/, o balsį /ɐ/ − nekirčiuoto garsų junginio /ər/ alofonu. Nesutariama ir dėl balsio /ɛː/ fonetinio įteisinimo, nes šis garsas dažnai tariamas kaip /eː/, be to, daugumoje bendrinės kalbos šnektų jis nevartojamas. Panašu, kad šis balsis traukiasi iš kalbos.[85]

Balsiai gali būti trumpieji arba ilgieji (išskyrus dvibalsius):

A Ä E I O Ö U Ü
Trumpieji /a/ /ɛ/ /ɛ/, /ə/ /ɪ/ /ɔ/ /œ/ /ʊ/ /ʏ/
Ilgieji /aː/ /ɛː/ /eː/ /iː/ /oː/ /øː/ /uː/ /yː/

Nors tariami ilgieji ir trumpieji balsiai, paprastai pagal tarimą jie skirstomi į atviruosius ir uždaruosius: ilgieji /iː, yː, uː, eː, øː, oː/ yra uždarieji, o jų trumposios poros /ɪ, ʏ, ʊ, ɛ, œ, ɔ/ − atvirieji balsiai. Norint išlaikyti atvirųjų ir uždarųjų balsių dubletų sistemą, /a/ kartais laikomas atvirai tariama balsio /aː/ pora. Trumpieji balsiai /i, y, u, e, ø, o/ pasitaiko nekirčiuotuose skolinių skiemenyse, pvz., Psychometrie /psyçomeˈtʁiː/ ('psichometrija'). Paprastai jie laikomi alofonais uždarųjų balsių, kurie nekirčiuotuose skiemenyse nevartojami (nebent įeitų į sudurtinį žodį). Daugumoje bendrinės vokiečių kalbos šnektų prieš balsiu prasidedantį skiemenį ir tarp balsių ar dvibalsių tariamas glotalinis sprogstamasis priebalsis /ʔ/: atsiranda trumpa pauzė, kurios metu sulaikoma oro srovė, ir ankstesnio balsio tarimas nutraukiamas. Po to oro srovė staiga atidaro uždarumą, balso stygų virpėjimo pradžia esti stipri ir aiškiai tariama. Toks tarimo būdas vadinamas naujuoju prataru.[86]

Balsiai
Priešakinės eilės Vidurinės eilės Užpakalinės eilės
Nesulūpinti Sulūpinti Nesulūpinti Sulūpinti
Trumpieji Ilgieji Trumpieji Ilgieji Trumpieji Ilgieji Trumpieji Ilgieji
Aukštutinio pakilimo ɪ ʏ ʊ
Vidurio aukštutinio pakilimo øː (ə)
Vidurio žemutinio pakilimo ɛ ɛː œ (ɐ) ɔ
Žemutinio pakilimo a

Vokiečių kalboje vartojami raidžių junginiai dvibalsiams pažymėti. Pabrėžtina, kad kai kurių dvibalsių tarimas (ei, äu, eu) labai skiriasi nuo tarimo raidžių, kuriomis jie žymimi:

Dvibalsiai
Rašyba ai, ei, ay, ey au äu, eu
Tarimas /aɪ̯/ /aʊ̯/ /ɔʏ̯/

Be to, dviraidžiu junginiu ie paprastai žymimas ilgasis balsis /iː/, o ne dvibalsis. Skiemens gale /r/ dažniausiai subalsinamas. Vis dėlto toks subalsintas /r/ eidamas po balsio dvibalsio nesudaro: Bär [bɛːɐ̯] 'lokys', er [eːɐ̯] 'jis', wir [viːɐ̯] 'mes', Tor [toːɐ̯] 'durys, vartai', kurz [kʊɐ̯ts] 'trumpas', Wörter [vœɐ̯tɐ] 'žodžiai'. Tačiau balsis, dvibalsis + l, m, n gali sudaryti mišriuosius dvigarsius arba trigarsius: Viertel 'ketvirtis', Teil 'dalis'.

Jaustuke pfui [p͡fʊɪ̯] 'fui' tariamas dvibalsis /ʊɪ̯/; angliškas žodis O.K. 'gerai' gali būti ištartas su dvibalsiais /ɔʊ̯/ ir /ɛɪ̯/ − [ɔʊ̯ˈkɛɪ̯]. Svetimuose žodžiuose pasitaiko ir kitokių bendrinei vokiečių kalbai nebūdingų dvibalsių.

Trijų balsių junginiai /aɪ̯ə, aʊ̯ə, ɔʏ̯ə/ bendrinėje vokiečių kalboje niekada nesuliejami į */aə̯, aə̯, ɔə̯/ ar */aː, aː, ɔː/. Kai kada jie vadinami tribalsiais, mat visi trys gali sudaryti vieną skiemenį, pvz, sauer 'sūrus'.

Vartosena
Garsas Tarimo būdas Rašyba Pavyzdys
/a/] nesulūpintas priešakinės eilės žemutinio pakilimo atviras trumpasis a Mann [man]
/a:/ nesulūpintas priešakinės eilės žemutinio pakilimo atviras ilgasis a, aa, ah Tat [ta:t]
/ε/ nesulūpintas priešakinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras trumpasis e, ä Held [hεlt]
/ε:/ nesulūpintas priešakinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras ilgasis ä, äh Bär [bε:r]
/ə/ nusilpęs, redukuotas, neaiškios kokybės (šva) e leben ['le: bən]
/e:/ nesulūpintas priešakinės eilės vidurio aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis e, ee, eh legen ['le:gən]
/ɪ/ neįtemptas, nesulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo atviras trumpasis i Wind [vɪnt]
/i:/ nesulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis i, ih, ie, ieh Wien [vi:n]
/ɔ/ sulūpintas užpakalinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras trumpasis o wollen ['vɔlən]
/o:/ sulūpintas užpakalinės eilės vidurio žemutinio pakilimo uždaras ilgasis o, oo, oh Kohl [ko:l]
/œ/ sulūpintas priešakinės eilės vidurio žemutinio pakilimo atviras trumpasis ö Löffel ['lœfəl]
/ø:/ sulūpintas priešakinės eilės vidurio aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis ö, öh, oe Höhle ['hø:lə]
/ʊ/ neįtemptas sulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo atviras trumpasis u Hund [hʊnt]
/u:/ sulūpintas užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis u, uh gut [gu:t]
/ʏ/ neįtemptas sulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo atviras trumpasis ü, y fünf [fʏnf]
/y:/ sulūpintas priešakinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras ilgasis ü, üh, y fühlen ['fy:lən]
/aɪ̯/ dvibalsis ei, ey, ai, ay Bayern ['baɪ̯ɐn]
/aʊ̯/ dvibalsis au Haus [haʊ̯s]
/ɔʏ̯/ dvibalsis eu, äu Leute ['lɔʏ̯tə]

Bendrinė vokiečių kalba turi 22 priebalsius ir 3 afrikatas (dažnai garsų junginiai /kv/ ir /ks/ laikomi afrikatomis, tačiau TFA prie afrikatų jie nepriskiriami).[84] Svetimos kilmės žodžiuose kartais tariama /w/ (Waterproof), /θ/ (Commonwealth), /ð/ (Ciudad Trujillo), /ʤ/ (Gin).

Priebalsiai
Abilūpiniai Lūpų dantiniai Alveoliniai Postalveoliniai Palataliniai Gomuriniai Liežuvėliniai Glotaliniai
Sprogstamieji p3  b4 t3  d4 k3  ɡ4
Afrikatos pf ts   ()5
Pučiamieji f  v s  z ʃ  (ʒ)5 x1 h
Nosiniai m n ŋ
Aproksimantai l j
Virpamieji r2 (ɐ~ʀ)2
  • 1/x/ turi du alofonus: /x/ po užpakalinių ir /ç/ po priešakinių balsių.
  • 2/r/ turi tris alofonus: /r/, /ɐ/ ir /ʀ/. Skiemens pabaigoje alofonas /ɐ/ tariamas daugumoje tarmių.
  • 3 Duslieji sprogstamieji priebalsiai /p/, /t/, /k/ aspiruojami, po sprogimo tariami su juos paryškinančiu šnaresiu. Neaspiruojama, jei šie priebalsiai eina prieš šnypščiamuosius ir švilpiamuosius priebalsius.
  • 4 Žodžio pabaigoje skardieji priebalsiai /b/, /d/, /ɡ/ suduslėja ir tariami kaip /p/, /t/, /k/.
  • 5/d͡ʒ/ ir /ʒ/ pasitaiko tik svetimos (dažniausiai anglų ir prancūzų) kilmės žodžiuose.
  • Kai kirčiuotas skiemuo prasideda balsiu, prieš jį eina /ʔ/. Kadangi /ʔ/ buvimas numanomas tik iš konteksto, jis nėra laikomas garsu.
Vartosena
Garsas Tarimo būdas Rašyba Pavyzdys
/p/ duslusis abilūpinis sprogstamasis p, pp, b Pass [pas]
/b/ skardusis abilūpinis sprogstamasis b, bb baden ['ba: dən]
/t/ duslusis alveolinis sprogstamasis t, tt, th, d satt [zat]
/d/ skardusis alveolinis sprogstamasis d, dd dort [dɔrt]
/k/ duslusis liežuvio užpakalinis sprogstamasis k, ck, ch, g Kette ['kεtə]
/g/ skardusis liežuvio užpakalinis sprogstamasis g, gg Roggen ['rɔgən]
/f/ duslusis lūpinis dantinis pučiamasis f, ff, v, ph Feder ['fe: dər]
/v/ skardusis lūpinis dantinis pučiamasis w, v Welt [vεlt]
/s/ duslusis alveolinis pučiamasis s, ss, ß Fluss [flʊs]
/z/ skardusis alveolinis pučiamasis s sagen ['za: gən]
/ʃ/ duslusis postalveolinis pučiamasis sch, s, ch schön [ʃø:n]
/ʒ/ skardusis postalveolinis pučiamasis g, j Genie [ʒe’ni:]
/j/ skardusis palatalinis aproksimantas j, y jung [jʊŋ]
/ç/ duslusis palatalinis pučiamasis ch, g König ['kø:nɪç]
/x/ duslusis gomurio užpakalinis pučiamasis ch noch [nɔx]
/h/ duslusis ryklės pučiamasis h woher [vo’he:ɐ]
/r/ skardusis alveolinis virpamasis pusbalsis r, rr, rh Rose ['ro: zə]
/ɐ/ neįtemptas vidurinės eilės žemutinio pakilimo balsis, subalsintas r r, er hier [hi:ɐ]
/l/ alveolinis šoninis pusbalsis l, ll Liebe ['li: bə]
/m/ abilūpinis nosinis pusbalsis m, mm kommen ['kɔmən]
/n/ liežuvio priešakinis nosinis pusbalsis n, nn Name ['na: mə]
/ŋ/ gomurio užpakalinis nosinis pusbalsis ng, n danken ['daŋkən]
/p͡f/] duslioji lūpinė dantinė afrikata pf Pferd [p͡fe: rt]
/t͡s/ duslioji alveolinė afrikata z, tz, c, t Zahn [t͡sa: n]
/t͡ʃ/ duslioji postalveolinė afrikata tsch, tch Match [mεt͡ʃ]
/kv/ garsų junginys qu Quelle ['kvεlə]
/ks/ garsų junginys x, chs sechs [zεks]

Vokiečių kalbos žodžiuose kirtis fiksuotas ir beveik niekada žodyje nekeičia savo vietos. Šakniniuose žodžiuose dažniausiai kirčiuojamas pirmasis skiemuo, žodžiuose su priešdėliais kirčiuojama arba priešdėlyje, arba šaknyje. Tokiu atveju priešdėliai skirtomi į kirčiuojamuosius (un-, ur-, ab-, auf-, aus-, bei-, ein-, mit-, nach-, vor-, zu-) ir nekirčiuojamuosius (be-, ge-, ent-, emp-, er-, miss-, ver-, zer-), dar vadinamus puspriešdėliais ir priešdėliais (kirčio vieta − vienas iš požymių, pagal kurį supriešinamos šios dvi afiksų rūšys). Dauguma vokiškų priesagų nekirčiuojamos, tačiau didelė priesagų grupė gali gauti kirtį (-ist, -ent, -ant, -ee, -eur, -ion, -tät, -ur, -at, -it, -ot, -et).[84] Dūriniai (sudurtiniai žodžiai) turi pagrindinį (paprastai kirčiuojamas pirmasis dėmuo) ir papildomą kirčius. Papildomą kirtį dažniausiai gauna antrasis dūrinio dėmuo (pvz., kaip žodyje Zeít-verschiébung), tačiau esama išimčių (pvz., kaip žodyje Jáhr-húndert), o santrumpose kirčiuojama paskutinė jų raidė (die BRD [be:’ɛr’de:]).

Sakinyje kirčiuojami savarankiški žodžiai, vadinasi, pagalbiniai kirčio negauna. Kirčių, tono pokyčių, šnekėjimo spartumo ir pauzių derinys kuria intonaciją. Pagrindinis visos frazės kirtis vadinamas frazės kirčiu, jam būdingas aukštesnis arba žemesnis tonas: Was "machen Sie?. Prasminis (loginis) kirtis rodo kalbėtojo norą tą žodį pabrėžti: “Er kommt heute – Er "kommt heute.

Kaitybos ir formų struktūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių kalba pagal kaitybos ir darybos sandarą priklauso mišriosioms kalboms, kur derinami fleksiniai ir analitiniai elementai. Fleksija, arba sintezė (kaitymas galūnėmis), ir analitiškumas (pagalbinių žodžių vartojimas) kalbos morfologijoje dominuoja[87].

  • Fleksija

Sintetiniu būdu asmenuojami esamojo (Präsens) ir būtojo laikų (Präteritum) veiksmažodžiai; sintetiniu būdu linksniuojamas pažyminiu einąs būdvardis; sudaiktavardėję būdvardžiai taip pat linksniuojami. Iš esmės visi įvardžiai linksniuojami sintetiškai, tačiau esama supletyvinių (skirtingašaknių) formų, ypač būdingų asmeniniams įvardžiams: ich – meiner – mir; er – ihm; wir – uns. O daiktavardžių kaityba gana savotiška: nelygu kokiai linksniuotei jie priklauso (vokiečių kalboje jų yra keturios), jie linksniuojami arba mišriai, t. y. linksniuojamas ne tik daiktavardis, bet ir artikelis (stiprioji, silpnoji ir mišrioji linksniuotės), arba linksniuojamas tik artikelis, o daiktavardis visuose linksniuose nekinta, atskirų galūnių negauna (moteriškoji linksniuotė). Tiktai kelintiniai skaitvardžiai linksniuojami, jie turi tas pačias galūnes kaip ir būdvardžiai.

  • Analitiškumas

Analitiškai vokiečių kalboje sudaroma:

  1. keturi iš šešių veiksmažodžio laikų formų − tiek tiesioginės, tiek netiesioginės nuosakų (Perfekt, Plusquamperfekt, Futurum I, Futurum II);
  2. visi neveikiamosios rūšies laikai;
  3. tariamoji nuosaka (Konditionalis I ir Konditionalis II);
  4. artikelis + daiktavardis taip pat yra analitinis darinys, nes prasminis (semantinis) dėmuo čia yra daiktavardis, o artikelis nurodo jo gramatinę kategoriją: giminę, skaičių, linksnį, apibrėžtumą (žymimasis artikelis) ar neapibrėžtumą (nežymimasis artikelis).
  • Inkorporavimas

Nors inkorporavimas nėra pagrindinis vokiečių kalbos morfologinis tipas, vis dėlto jis labai dažnas. Inkorporavimo pavyzdžiai:

  1. visi dūriniai: Damenschuhabsatz – 'moteriškų batelių kulniukas';
  2. prielinksnių ir artikelių suliejimas: im (in + dem), ins (in + das), zum (zu + dem), zur (zu + der), vom (von + dem), am (an + dem), ums (um + das) ir t.t;
  3. dalelės zu inkorporavimas tarp priešdėlio ir veiksmažodžio šaknies: Wir haben keine Zeit, unsere Freunde anzurufen.
  • Agliutinavimas

Agliutinavimas vokiečių kalboje retokas. Agliutinavimo pavyzdys: der Bär – die Bärin – die Bärinnen (dgs. vard. 'lokės'). Priesaga -in (-inn) žymi tik moteriškąją giminę, o priesaga -en – tik daugiskaitą.

Vokiečių kalbos artikelis – tarnybinis žodis, žymintis daiktavardžio giminę, skaičių ir linksnį.[88] Artikelis gali būti žymimasis (der, die, das, die) ir nežymimasis (ein, eine, ein, nežymimasis artikelis daugiskaitos neturi). Jie gali būti linksniuojami kaip parodomieji (dieser, jener), savybiniai (mein, dein, sein), klausiamieji (welcher? was für ein?) ir kaip nežymimieji (jeder, mancher) įvardžiai, neigiamasis įvardis kein ir daugiskaitiniai įvardžiai (alle, viele, einige, mehrere)[89]

Artikelio linksniavimas
Linksnis Vyriškoji g. Moteriškoji g. Bevardė g. Daugiskaita
V. (Nominativ) der (ein) die (eine) das (ein) die
K. (Genitiv) des (eines) der (einer) des (eines) der
N. (Dativ) dem (einem) der (einer) dem (einem) den
G. (Akkusativ) den (einen) die (eine) das (ein) die

Nežymimasis artikelis su daiktavardžiais vartojamas pirmą kartą juos paminint arba jeigu jie prastai žinomi. Žymimasis artikelis pasitelkiamas tuomet, kai dalykas jau žinomas, arba jis vartojamas su pažyminiu (daiktavardžio kilmininku, kelintiniais skaitvardžiais, aukščiausiojo laipsnio (Superlativ) būdvardžiais). Artikelį galima praleisti, jei prieš daiktavardį eina įvardis arba kelintinis skaitvardis, jei daiktavardis – šalies arba miesto pavadinimas (bevardė giminė), abstrakti sąvoka arba ji reiškia nenurodyto kiekio medžiagą.

Vokiečių kalbos daiktavardžiai vienaskaitoje turi keturias linksniuotes: vyriškosios ir bevardės giminių stipriąją, vyriškosios giminės silpnąją, moteriškosios giminės daiktavardžių moteriškąją ir kai kurių vyriškosios ir bevardės giminės daiktavardžių mišriąją. Tikriniai daiktavardžiai turi galūnę -s tik kilmininke. Yra keturi linksniai: vardininkas (Nominativ), kilmininkas (Genitiv), naudininkas (Dativ) ir galininkas (Akkusativ).[90] Bevardės giminės vardininkas ir galininkas paprastai sutampa. Vokiečių kalboje labai lengvai daiktavardėja kitos kalbos dalys, itin paplitę dūriniai, jie gali būti įspūdingai ilgi, iš daugybės dėmenų, pvz.: Kinderbuchverlag 'vaikiškų knygų leidykla', Donaudampfschiffahrtsgesellschaft (1. Donau 'Dunojus' + 2. Dampf 'garas' + 3. Schiff 'laivas' + 4. Fahrts 'vykimo, važiavimo' + 5. Gesellschaft 'bendrovė') 'Dunojaus garlaivių laivybos bendrovė' ir kt.

Daiktavardžiai su mažybinėmis, malonybinėmis priesagomis (-chen, -lein) virsta bevardės giminės daiktavardžiais.

Pažymėtina, kad visi vokiečių kalbos daiktavardžiai visada rašomi didžiąja raide.

Daiktavardžių linksniavimas vienaskaitoje
Linksnis Stiprioji linksniuotė Silpnoji linksniuotė Moteriškoji linksniuotė Mišrioji linksniuotė
V. der Berg, das Bild der Mensch die Frau der Name
K. des Berg(e)s, des Bild(e)s des Menschen der Frau des Namens
N. dem Berg(e), dem Bild(e) dem Menschen der Frau dem Namen
G. den Berg, das Bild den Menschen die Frau den Namen

Daiktavardžių daugiskaita sudaroma penkiais būdais (1 tipas – su priesaga -e; 2 tipas – su priesaga -(e)n (visada be balsio kaitos); 3 tipas – su priesaga -er (dažnai su balsio kaita); 4 tipas – be priesagos (su balsio kaita ir be jos); 5 tipas – su priesaga -s (pasitelkiama sutrumpintiems bei iš trumpinių sudurtiems žodžiams, taip pat skoliniams; be balsio kaitos)[91]. Daugiskaitai sudaryti taikoma balsių kaita, kuomet supriešakėja balsis ar dvibalsis, vadinama umliautu.

Daiktavardžių daugiskaita
Tipas Skaičius Vyriškoji g. Moteriškoji g. Bevardė g.
I Vienaskaita – daugiskaita der Platz — die Plätze die Stadt — die Städte das Jahr — die Jahre
II Vienaskaita – daugiskaita der Junge — die Jungen die Uhr — die Uhren das Bett — die Betten
III Vienaskaita – daugiskaita der Mann — die Männer
das Bild — die Bilder
IV Vienaskaita – daugiskaita der Vogel — die Vögel die Tochter — die Töchter das Gebäude — die Gebäude
V Vienaskaita – daugiskaita der Park — die Parks die Mutti — die Muttis das Hotel — die Hotels

Daugiskaitoje visi daiktavardžiai linksniuojami vienodai. Daugiskaitos naudininke pridedama -n, jeigu žodžio forma tokios galūnės (arba galūnės-s) dar neturi daugiskaitos vardininke.

Daiktavardžių linksniavimas daugiskaitoje
Linksnis Vyriškoji g. Moteriškoji g. Bevardė g.
V. die Männer die Frauen die Kinos
K. der Männer der Frauen der Kinos
N. den Männern den Frauen den Kinos
G. die Männer die Frauen die Kinos

Gana daug svetimos kilmės žodžių daugiskaita gali būti netaisyklinga (sudaroma neįprastai, nereguliariai):

Nereguliari daiktavardžių daugiskaita
Vienaskaitos vardininkas Vienaskaitos kilmininkas Daugiskaitos vardininkas Reikšmė
-s, -en das Thema des Themas die Themen tema
-s, Dgs. die Themata
-, -en der Kommunismus des Kommunismus (die Kommunismen) komunizmas
-, Dgs. der Modus des Modus die Modi režimas; nuosaka

Vokiečių kalboje būdvardžiai linksniuojami tik tada, kai eina daiktavardžio pažyminiu. Yra trys linksniuotės:[92]

  • silpnoji – būdvardis eina po žymimojo artikelio arba įvardžių dieser, jener, jeder, welcher; visuose vienaskaitos linksniuose, išskyrus vardininką, turima galūnė -en; moteriškosios ir bevardės giminių giminės galininkas turi galūnę -e, o daugiskaitoje visi linksniai įgyja galūnę -en;
  • stiprioji – pagal ją linksniuojama, jei prieš būdvardį nėra pažymimojo žodžio, žymimojo artikelio, išskyrus vyriškosios ir bevardės giminių vienaskaitos kilmininką, kur vartojama silpnoji galūnė -en;
  • mišrioji – būdvardis eina po nežymimojo artikelio, savybinių įvardžių arba po neigiamojo įvardžio kein; stipriosios galūnės vardininke ir galininke, silpnosios − kilmininke ir naudininke.
Silpnoji linksniuotė
Linksnis Vyriškoji g. Moteriškoji g. Bevardė g. Daugiskaita
V. der gute Mann die gute Frau das gute Kind die guten Leute
K. des guten Mannes der guten Frau des guten Kindes der guten Leute
N. dem guten Mann(e) der guten Frau dem guten Kind(e) den guten Leuten
G. den guten Mann die gute Frau das gute Kind die guten Leute
Stiprioji linksniuotė
Linksnis Vyriškoji g. Moteriškoji g. Bevardė g. Daugiskaita
V. süßer Wein warme Milch frisches Gemüse gute Bücher
K. süßen Weines warmer Milch frischen Gemüses guter Bücher
N. süßem Wein(e) warmer Milch frischem Gemüse guten Büchern
G. süßen Wein warme Milch frisches Gemüse gute Bücher
Mišrioji linksniuotė
Linksnis Vyriškoji g. Moteriškoji g. Bevardė g.
V. ein großer Platz eine große Stadt ein großes Land
K. eines großen Platzes einer großen Stadt eines großen Landes
N. einem großen Platz(e) einer großen Stadt einem großen Land(e)
G. einen großen Platz eine große Stadt ein großes Land

Vokiečių kalbos būdvardžiai (ir prieveiksmiai) gali būti trijų lyginimo laipsnių.[93]:

  1. nelyginamojo (Positiv) – paprastas būdvardis arba prieveiksmis;
  2. aukštesniojo (Komparativ) – prie būdvardžio arba prieveiksmio pridedama priesaga -er, šaknies balsiai a, o arba u gali pakisti, gauti umliautą;
  3. aukščiausiojo (Superlativ) – sudaroma su priesaga -(e)st ir paprastai gali būti keleto formų:
  • nelinksniuojamosios formos su dalelyte am ir nekaitoma priesaga -(e)sten, kai eina aplinkybe arba tarinio dalimi: am schönsten;
  • linksniuojamosios formos, kai su žymimuoju artikeliu prieš daiktavardį eina pažyminiu der/die/das -(e)ste: der/die/das interessanteste, … ir
  • ypatingosios kai kurių būdvardžių ir prieveiksmių su priesaga -(e)ns formos: möglichst, schleunigst, …[94].

Kai kurių būdvardžių ir prieveiksmių laipsniavimas − išskirtinis: hoch – höher – höchste, gut – besser – beste ir kt.

Prireikus vokiečių kalbos įvardis pakeičia daiktavardį. Tokie yra asmeniniai (ich 'aš', du 'tu', er 'jis', sie 'ji', es 'tatai; jis, ji', wir 'mes', ihr 'jūs', sie 'jie', Sie 'Jūs'), klausiamieji (wer? 'kas? (su gyva)', was? 'kas? (su negyva)'), nežymimieji (man '-ma (pvz., yra sakoma)', etwas 'kažkas', jemand 'kažkuris, kažkoks', alle 'visas', alles 'visi', viele 'daug, daugybė', einige 'kai kas') ir žymimieji įvardžiai (nichts 'niekas', niemand 'nė vienas'), taip pat neasmeninis įvardis es 'tai' ir įvardiniai prieveiksmiai.[95] Klausiamieji ir asmeniniai įvardžiai turi tris linksnius,[96] nes vietoj jų kilmininko vartojami savybiniai įvardžiai.

Asmeninių įvardžių linksniavimas
Linksnis Klausiamieji
įvardžiai
1 asmuo,
vns.
2 asmuo,
vns.
3 asmuo,
vns.
1 asmuo,
dgs.
2 asmuo,
dgs.
3 asmuo,
dgs.
Mandagumo
forma
V. wer? was? ich du er, sie, es wir ihr sie Sie
N. wem? mir dir ihm, ihr, ihm uns euch ihnen Ihnen
G. wen? was? mich dich ihn, sie, es uns euch sie Sie

Savybiniai įvardžiai atsako į klausimą wessen? 'kieno?'. Jie atitinka asmeninių įvardžių kilmininko formas, atmetus visų vienaskaitos ir daukislaitos 3 asmens kilmininko galūnę -er: mein, dein, sein, ihr, sein, unser, euer, ihr, Ihr. Kiekvienas savybinis įvardis derinamas su juo susijusio daiktavardžio gimine, skaičiumi ir linksniu (kaip liet. 'manas kambarys, mana knyga, manam kambariui, manai knygai' ir t. t.) Vienaskaitoje linksniuojama kaip nežymimasis artikelis, o daugiskaitoje − kaip žymimasis[97].

Savybinių įvardžių linksniavimas
Linksnis Vyriškoji g. Moteriškoji g. Bevardė g. Daugiskaita
V. mein meine mein meine
K. meines meiner meines meiner
N. meinem meiner meinem meinen
G. meinen meine mein meine

Nežymimasis asmeninis įvardis man vartojamas asmenį tik numanant, o į lietuvių kalbą jis neverčiamas, vertime keičiama beasmeniais ir neveikiamosios rūšies bevardės giminės sakiniais, pvz., man sagt 'sakoma'. Labai dažnai įvardis man vartojamas su modaliniais veiksmažodžiais (man kann 'galima', man darf 'leidžiama, galima' ir kt.)[98] Neasmeninis įvardis es beasmeniuose sakiniuose vartojamas kaip veiksnys (Es regnet 'Lyja' . Es ist Sonntag 'Sekmadienis'. Wie geht es Ihnen? 'Kaip Jums sekasi?' Es ist etwas passiert? 'Ar kas nors atsitiko?'). Įvardiniai prieveiksmiai vartojami negyviems daiktams nurodyti. Jie gali būti parodomieji (sudaromi iš parodomojo prieveiksmio da ir tam tikro prielinksnio: dabei, dafür, damit, darüber, dazu ir kt.) ir klausiamieji (klausiamasis prieveiksmis wo ir prielinksnis: wobei, wofür, womit, worüber, wozu). Kalbant apie gyvuosius dalykus, klausiamieji sakiniai sudaromi kitaip, pasitelkiami prielinksnio ir klausiamojo įvardžio wer, kuris turi atitinkamą linksnį, junginiai (Um wen geht es? 'Apie kokį žmogų šnekama?').

Vokiečių kalbos skaitvardžiai

Vokiečių kalbos skaitvardžiai skirstomi į kiekinius (eins, zwei, drei, vier, fünf, sechs ir t. t.) ir kelintinius (erste, zweite, dritte, vierte, fünfte, sechste…). Sudaiktavardėję, neretai galintys eiti veiksniu skaitvardžiai ne visada priskiriami skaitvardžių klasei.

Kiekiniai skaitvardžiai atsako į klausimą kiek? Jie būna vientisiniai (1–12, 100, 1000), sudurtiniai (13–19; sudaromi iš vienetus reiškiančių skaitvardžių ir zehn '10') ir išvestiniai. Kiekiniai skaitvardžiai nuo 20 iki 99 rašomi vieno žodžio junginiu, kuris susideda iš vieneto, jungtuko und 'ir' bei dešimties pavadinimo (pvz., 35 – fünfunddreißig = fünf 'penki' + und 'ir' + dreißig 'trisdšimt').[99][100] Šimtų ir tūkstančių pavadinimai sudaromi viename žodyje sujungiant tūkstančių, po to šimtų skaičių, tada kaip sudedamoji dalis nurodomos dešimtys arba vienetai. Milijonas ir didesni skaičiai rašomi atskirai, jų skaičius nurodomas prieš skaitvardinį žodžių junginį (pvz., 1 364 819 – eine Million dreihundertvierundsechzigtausendachthundertneunzehn = eine Million 'vienas milijonas' drei 'trys' + hundert 'šimtas' + vier 'keturi' + und 'ir' + sechzig 'šešiasdešimt' + tausend 'tūkstantis' + acht 'aštuoni' + hundert 'šimtas' + neunzehn 'devyniolika)[101].

Kelintiniai skaitvardžiai atsako į klausimus kelintas? kelintà? keliñta? (bev. g.) ir skirstomi į šias grupes:

  • išimtys: der/die/das erste (1.), dritte (3.), sieb(en)te (7.), achte (8.)[102];
  • likusieji skaitvardžiai iki 19 (prie šių skaitvardžių pridedama priesaga -t- ir galūnė, pvz., der/die/das fünfte (5.)) ir
  • nuo 20 ir didesni (prie jų jungiama priesaga -st- ir galūnė; der/die/das einundzwanzigste (21.)).

Trupmenos sudaromos prie kiekinio skaitvardžio pridedant priesagą -tel (1/4 – Viertel, 3/5 – drei Fünftel). Dešimtainės trupmenos skaitomos įvardijant ir kablelį (0,348 – Null Komma dreihundertachtundvierzig 'nulis kablelis trys šimtai keturiasdešimt aštuoni')[103].

Vokiečių kalbos veiksmažodžio laikų pakopos
Vokiečių kalbos veiksmažodžio laikų pakopos

Vokiečių kalbos veiksmažodis turi penkias pagrindines kategorijas[104]: asmenį (pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį), skaičių (vienaskaitą ir daugiskaitą), laiką (esamąjį, būtąjį ir būsimąjį), rūšį (veikiamąją ir neveikiamąją) ir nuosaką (tiesioginę, liepiamąją ir tariamąją). Yra ne tik asmenuojamųjų formų, bet ir neasmenuojamųjų: Infinitiv I (I bendratis), Infinitiv II (II bendratis),[105] Partizip I (I dalyvis) ir Partizip II (II dalyvis).[106] Pagal darybą skiriami silpnieji, stiprieji ir netaisyklingieji veiksmažodžiai.[107] Pagal valdymą veiksmažodžiai skirstomi į galininkinius (tranzityvinius), reikalaujančius galininko linksnio, ir negalininkinius (intranzityvinius), kuriems papildinys nebūtinas. Veiksmažodžiai gali būti sangrąžiniai (reiškia į veiksmo atlikėją nukreiptą veiksmą) ir modaliniai (veiksmažodžiai dürfen, können, mögen, müssen, sollen, wollen ir lassen, nors šis dažnai prie modalinių nepriskiriamas).[108]

Vokiečių kalboje yra šeši laikai:

  • Präsens – vientisinis esamasis laikas, sudaromas iš bendraties šaknies ir asmenų galūnių, pvz: Ich schreibe einen Brief.[109]
  • Präteritum (Imperfekt) – vientisinis būtasis laikas vien iš pagrindinio veiksmažodžio. Sudaromas iš antrosios (preterito) veiksmažodžio formos šaknies ir asmenų galūnių, pvz.: Ich machte schon die Tür auf. Šio laiko veiksmažodžių asmenų galūnės panašios į Präsens (esamojo laiko), išskyrus vienaskaitos pirmąjį ir trečiąjį asmenis.[110]
  • Perfekt – sudėtinis esamasis atliktinis laikas. Sudarytas iš pagrindinio veiksmažodžio, o jis reiškiamas Partizip II (II dalyviu), ir pagalbinių veiksmažodžių haben 'turėti' arba sein 'būti' esamojo laiko (Präsens), pvz.: Ich habe die Geschichte erzählt; Ich bin zu schnell gefahren. Pagalbiniai veiksmažodžiai asmenuojami, o katrą iš šiųdviejų rinktis lemia pagrindinio veiksmažodžio leksinė reikšmė.[111]
  • Plusquamperfekt – sudėtinis būtasis atliktinis laikas, sudarytas iš pagrindinio veiksmažodžio, reiškiamo Partizip II (II dalyviu), ir iš pagalbinių asmenuojamų veiksmažodžių haben arba sein vientisinio būtojo laiko (Präteritum), pvz.: Er hatte den Regenschirm nicht genommen.[112]
  • Futur I – sudėtinis būsimasis laikas, sudarytas iš pagrindinio veiksmažodžio, reiškiamo Infinitiv I (I bendratimi), ir iš pagalbinio asmenuojamo veiksmažodžio werden 'tapti', pvz.: Ich werde um jeden Preis kommen.[113]
  • Futur II – sudėtinis būsimasis laikas, sudarytas iš Infinitiv II (II bendratimi) reiškiamo pagrindinio žodžio ir asmenuojamo pagalbinio veiksmažodžio werden, pvz.: Morgen um neun Uhr abend werde ich gekommen sein.[114]
Tiesioginės nuosakos veikiamosios rūšies veiksmažodžių asmenavimas
Präsens Aktiv Präteritum Aktiv Perfekt Aktiv Plusquamperfekt Aktiv Futur I Aktiv
ich mache ich machte ich habe gemacht ich hatte gemacht ich werde machen
du machst du machtest du hast gemacht du hattest gemacht du wirst machen
er (sie, es) macht er (sie, es) machte er (sie, es) hat gemacht er (sie, es) hatte gemacht er (sie, es) wird machen
wir machen wir machten wir haben gemacht wir hatten gemacht wir werden machen
ihr macht ihr machtet ihr habt gemacht ihr hattet gemacht ihr werdet machen
sie (Sie) machen sie (Sie) machten sie (Sie) haben gemacht sie (Sie) hatten gemacht sie (Sie) werden machen

Rūšis priklauso nuo veiksnio pobūdžio. Jis gali būti tiesiogiai veikiantis, aktyvus (Aktiv – veiksmas kyla iš veikėjo, kuris reiškiamas veiksniu; pvz., kaip liet. 'Draugas stato namą') arba veikiantis netiesiogiai, pasyvus (Passiv – veiksmas nukreiptas į save; kaip liet. 'Namas yra statomas draugo'). Neveikiamosios rūšies veiksmažodžiai turi tuos pačius laikus kaip ir veikiamosios rūšies. Sudaroma pagal tą pačią schemą. Präsens Passiv (esamasis neveikiamosios rūšies laikas) sudaromas su pagalbiniu veiksmažodžiu werden, asmenuojamu Präsens (vientisiniame esamajame laike) ir su pagrindiniu veiksmažodžiu, reiškiamu Partizip II (II dalyviu). Präteritum Passiv – werden Präteritum laike (vientisiniame būtajame) ir Partizip II (II dalyviu). Perfekt ir Plusquamperfekt Passiv – werden atitinkamuose laikuose (ypatingoji forma − worden) ir Partizip II. Futur Passiv – werden Futur laike (būsimajame) ir Partizip II.[115]

Tiesioginės nuosakos neveikiamosios rūšies veiksmažodžių asmenavimas
Präsens Passiv Präteritum Passiv Perfekt Passiv Plusquamperfekt Passiv Futur I Passiv
ich werde gefragt ich wurde gefragt ich bin gefragt worden ich war gefragt worden ich werde gefragt werden
du wirst gefragt du wurdest gefragt du bist gefragt worden du warst gefragt worden du wirst gefragt werden
er (sie, es) wird gefragt er (sie, es) wurde gefragt er (sie, es) ist gefragt worden er (sie, es) war gefragt worden er (sie, es) wird gefragt werden
wir werden gefragt wir wurden gefragt wir sind gefragt worden wir waren gefragt worden wir werden gefragt werden
ihr werdet gefragt ihr wurdet gefragt ihr seid gefragt worden ihr wart gefragt worden ihr werdet gefragt werden
sie (Sie) werden gefragt sie (Sie) wurden gefragt sie (Sie) sind gefragt worden sie (Sie) waren gefragt worden sie (Sie) werden gefragt werden

Statyvas (būsenos neveikiamoji rūšis arba trumpoji neveikiamoji rūšis) reiškia ne veiksmą, o jo rezultatą. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio sein atitinkamu laiku ir galininkinio veiksmažodžio, kuris čia pagrindinis, antruoju dalyviu.

Tariamoji nuosaka (Konjunktiv – reiškia norimą arba galimą veiksmą) turi tuos pačius laikus, kaip ir tiesioginė nuosaka (Indikativ).[116].Präsens Konjunktiv (vientisinis esamasis tariamosios nuosakos laikas) sudaromas su bendraties šaknimi, priesaga -e ir asmens galūne, tačiau šaknies balsis lieka nepakitęs. Vienaskaitos 1 ir 3 asmenyse priesaga ir asmenų galūnės suliejamos, todėl priebalsis nesikartoja. Silpnųjų veiksmažodžių Präteritum Konjunktiv (vientisinis būtasis tariamosios nuosakos laikas) sutampa su tiesioginės nuosakos būtuoju vientisiniu laiku, o stipriųjų veiksmažodžių šis tariamosios nuosakos laikas sudaromas su jų būtojo vientisinio laiko šaknimi, pridėjus priesagą -e ir asmenų galūnes. Šaknų balsiai a, o, u gauna umliautą. Nemaža veiksmažodžių, sudarant vientisinį būtąjį tariamosios nuosakos laiką, nepaklūsta bendrosioms taisyklėms: tai − netaisyklingieji veiksmažodžiai sein (wäre), tun (täte), gehen (ginge), stehen (stände); netaisyklingieji haben (hätte), werden (würde), bringen (brächte); vientisinių esamojo-būtojojo laikų veiksmažodžiai (išskyrus sollen ir wollen): dürfte, könnte, möchte, müsste, wüsste. Perfekt Konjunktiv (sudėtinis būtasis tariamosios nuosakos laikas) sudaromas su pagalbinių veiksmažodžių haben arba sein vientisiniu esamuoju tariamosios nuosakos laiku (Präsens Konjunktiv) ir pagrindinio veiksmažodžio II dalyviu (Partizip II). Plusquamperfekt Konjunktiv (sudėtinis būtasis tariamosios nuosakos laikas, reiškiantis anksčiau už Perfekt Konjunktiv vykusį veiksmą) sudaromas su tais pačiais veiksmažodžiais, tik Präteritum Konjunktiv (vientisiniame būtajame tariamosios nuosakos) laike ir su pagrindinio veiksmažodžio Partizip II (II dalyviu). Futurum I (I būsimojo l.) ir Futurum II (II būsimojo laiko) tariamoji nuosaka sudaroma su pagalbiniu veiksmažodžiu werden, asmenuojamu Präsens Konjunktiv laike, ir atitinkamai su pagrindinio veiksmažodžio Infinitiv I (I bendratimi) ir Infinitiv II (II bendratimi). Be šių tariamosios nuosakos formų, yra dar dvi − tai Konditionalis I (I kondicionalis) ir Konditionalis II (II kondicionalis), kur vartojamas pagalbinio veiksmažodžio werden tariamosios nuosakos vientisinis būtasis laikas (Präteritum Konjunktiv) ir pagrindinio veiksmažodžio Infinitiv I ir Infinitiv II.

Liepiamoji nuosaka (Imperativ) turi keturias formas: Vienaskaitos 2 asmens (arbeite, nimm), daugiskaitos 1 asmens (arbeiten wir/wollen wir arbeiten, nehmen wir/wollen wir nehmen), daugiskaitos 2 asmens (arbeitet, nehmt) ir mandagiojo kreipimosi (arbeiten Sie, nehmen Sie). Taip pat liepimas gali būti reiškiamas bendratimi (Nicht aus dem Fenster lehnen!) arba antruoju dalyviu (Hiergeblieben!). Vokiečių kalboje raginimas, skatinimas gali būti reiškiamas tam tikrais dariniais su bendratimi (pvz., haben/sein + zu + Infinitiv, modalinis veiksmažodis + Infinitiv).

Bendratis (Infinitiv) ir dalyvis (Partizip) pasitelkiami įvairioms gramatinėms konstrukcijoms ir laikų formoms sudaryti.

Su bendratimi sudaromos neasmenuojamosios gramatinės grupės ir konstrukcijoss taikant prielinksnį zu (pvz., neasmenuojamieji dariniai um zu, ohne zu, (an)statt zu; konstrukcijos haben/sein + zu + bendratis)[117] ir be šio prielinksnio (su modaliniais, slinkties ir kitais išimtiniais veiksmažodžiais). Sintaksėje bendratis atlieka įvairią paskirtį: gali eiti veiksniu (Es ist eine Vergnügen, zu reiten), tariniu (Vielleicht haben Sie die Absicht, auch unsere Vororte mit ihren schönen Palästen und Parks zu besuchen), papildiniu (Marion war von Herzen froh (darüber), in diesem schrecklichen halbzerstörten Haus nicht allein zu sein) ir sudaryti aplinkybes (Er fährt nach Vilnius, um seine Eltern zu besuchen).

Vokiečių kalboje yra dviejų rūšių dalyviai: Partizip I (I dalyvis; veiksmažodžių esamojo laiko šaknis su priesaga -(e)nd) ir Partizip II (II dalyvis; veiksmažodžio šaknis, priešdėlis ge- ir priesaga -(e)t (su silpnaisiais veiksmažodžiais) arba -en (su stipriaisiais)).[118] Pirmasis dalyvis dažnai eina daiktavardžio pažyminiu (Das zu lesende Buch 'viena iš skaitomiausiųjų knygų; populiari knyga') ir aplinkybėmis (Aus dem Kino zurückgehend, besprachen die Leute den Film 'Eidami iš kino teatro žmonės aptarinėjo filmą'). Antrasis dalyvis vartojamas Perfekt ir Plusquamperfekt laikams sudaryti (Mein Freund hat das Institut absolviert 'Mano draugas yra baigęs universitetą'),[119] taip pat visuose neveikiamosios rūšies laikuose (Der Text wird/wurde nacherzählt, nachdem er zweimal vorgelesen worden ist/worden war 'Tekstas yra/ buvo perpasakotas, po to jis yra/ buvo du kartus perskaitytas') ir kaip dalyvinis daiktavardžio pažyminys (Die von mir gekaufte Zeitung liegt auf dem Tisch 'Mano nupirktas laikraštis guli ant stalo').

Vokiečių kalboje prielinksniai vartojami prieš daiktavardžius ir asmeninius įvardžius ir šitaip lemia jų linksnį, tad išskiriamos trys prielinksnių grupės: valdančios naudininką (mit, aus, nach, zu, bei, von, außer, seit, gegenüber, entgegen), galininką (für, gegen, durch, ohne, um, bis, entlang) arba kilmininką (während, trotz, wegen, (an)statt, unweit).[120]

Dvejopas linksnių valdymas būdingas prielinksniams in, an, auf, vor, hinter, über, unter, neben, zwischen, jie gali būti vartojami su naudininku ir su galininku. Šiuo atveju atsižvelgtina į tarinio reikšmę sakinyje, pavyzdžiui: Sie hängt ein Bild über die Couch (gal.) – Das Bild hängt über der Couch (naud.). Čia linksnio pasirinkimą lemia tai, kokį su šiais prielinksniais galima iškelti klausimą – wohin? 'kurlink?' (kryptis – gal.) ar wo? 'kame?' (vieta – naud.)[98]

Vokiečių kalbos sintaksės raida truko nuo pat kalbos gyvavimo pradžios, tačiau sintaksė galutinai buvo sunorminta tik XIX–XX amžiuose. Viduramžių ir naujųjų laikų skyryboje nebuvo daugybės skiriamųjų ženklų, todėl sakiniai būdavo vientisiniai, bet, ėmus rašyti kablelį, ankstyvuoju naujosios vokiečių aukštaičių kalbos laikotarpiu įvyko reikšmingas sakinio plėtotės lūžis, nulėmęs dabartinę jo sandarą.[121]

Vokiečių kalbos sakiniai gali būti vientisiniai ir sudėtiniai. Vientisiniai sakiniai paprastai sudaromi iš dviejų žodžių – veiksnio ir tarinio (neišplėstinis sakinys), tačiau gali būti įtrauktos ir antrinės sakinio dalys (išplėstinis sakinys). Sudėtiniai sakiniai sudaryti iš dviejų arba daugiau vientisinių sakinių, tad jie gali būti sujungiamieji (bejungtukiai ir jungtukiniai), formuojami iš dviejų savarankiškų sakinių, ir prijungiamieji, susidedantys iš pagrindinio ir vieno ar keleto šalutinių sakinių.[122]

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai jungiami sujungiamaisiais jungtukais und, aber, oder, denn, deshalb, darum, doch, dann, so, also, taip pat sudedamaisiais jungtukais bald… bald, nicht nur… sondern auch, sowohl… als auch, entweder… oder. Šalutinis sakinys sudėtiniame prijungiamajame sakinyje jungiamas prijungiamaisiais jungtukais (dass, wenn, als, weil), santykiniais įvardžiais (der, die, das, die), klausiamaisiais įvardžiais (wer, was, welcher), prieveiksmiais (wo, wann), klausiamaisiais įvardiniais prieveiksmiais (woran, wovon, worüber) ir kt. Jų pasirinkimą lemia šalutinio sakinio rūšis. Šie sakiniai būna: papildinio, pažyminio, aplinkybių (vietos, laiko, būdo, sąlygos, nuolaidos, priežasties, tikslo) ir prijungiamieji.[123]

Žodžių tvarka sakinyje tiesiogiai priklauso nuo jo pobūdžio. Tiesioginiame vientisiniame sakinyje žodžių tvarka gali būti įprastinė arba sukeistoji. Pirmuoju atveju visos sakinio dalys griežtai sudėliotos į savo vietas: pirma veiksnys, po jo − tarinys ir antrinės sakinio dalys. Pavyzdys: Der Lehrer kommt bald. Antruoju atveju žodžiai sukeičiami: Bald kommt der Lehrer. Sudėtinio arba suvestinio tarinio kaitomoji dalis yra savo vietoje, o nekaitomoji nukeliama į pabaigą: Ich stimme zu.

Klausiamuosiuose sakiniuose be klausiamojo žodžio tarinys iškeliamas į sakinio pradžią: Hat er das gemacht? Klausiamuosiuose sakiniuose su klausiamuoju žodžiu (wer? was? wann? wo? wohin? woher? wie? warum? wozu? ir kt.) pirmiausia eina klausiamasis žodis, o tarinys − po jo: Was hat er gemacht?[124]

Neigiamuosiuose sakiniuose dažniausiai pasitelkiama neigiamoji dalelė nicht, kuri paprastai eina prieš neigiamąjį žodį: Nicht alle verstehen das. Bet jeigu norima nuneigti tarinį, neigiamoji dalelė nukeliama į sakinio pabaigą prieš nekaitomąją sakinio dalį: Das weiß ich nicht. Jeigu nuneigiamas daiktavardis, prieš jį vartojamas neigiamasis įvardis kein, atstojantis nežymimąjį artikelį ir su daiktavardžiu derinamas gimine, skaičiumi ir linksniu: Ich habe keine Zeit. Dvigubas neiginys vokiečių kalboje negalimas, t. y. dariniai „nieko/niekada ne…” verčiami tik vienu neiginiu (šiuo atveju nichts arba niemand).[125]

Žodžių daryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių kalba pasižymi ypač lanksčia žodžių daryba. Gausybė tiek vokiškų, tiek skolintų žodžio elementų leidžia sudaryti įvairiausius žodžius. 1999 metais Vokietijos Meklenburgo–Pomeranijos žemės parlamentas svarstė įstatymą, kuris vadinasi „Rinderkennzeichnungs- und Rindfleischetikettierungsüberwachungsaufgabenübertragungsgesetz” („Jautienos žymėjimo kontrolės pareigų perdavimo įstatymas”). Šis pavadinimas oficialiai pripažintas visų ilgiausiuoju vokiečių kalbos žodžiu (63 raidės, 7 dėmenys). Internete nurodomas žodis iš 79 raidžių – „Donaudampfschiffahrtselektrizitätenhauptbetriebswerkbauunterbeamtengesellschaft” („Statybų priežiūros tarnybos jaunesniosios darbuotojų grandies bendrija prie vyriausiosios Dunojaus laivybos elektros paslaugų teikimo valdybos”).[126]Šiame žodyje pagal naująsias rašybos taisykles pridedama dar viena raidė (…schifffahrt…). Panašių sudurtinių žodžių vokiečių kalboje labai daug.[127]

Kalbos sistemoje vokiečių kalbos žodžių darybos vieta vis dar iki galo nenustatyta. Paprastai ji nagrinėjama kaip leksikologijos[128] arba gramatikos dalis, bet kadangi ji susijusi ir su gramatika, ir su leksika, žodžių daryba turi tik jai būdingų ypatybių.[129] Žodžių daryba gali būti nagrinėjama tiek diachroniniu (skirtingų laikotarpių), tiek sinchroniniu (to paties laikotarpio) atžvilgiais − tai svarbu, norint suprasti žodžio darybos istorinę raidą, tiksliai nustatyti darybos procesus ir dabartinę žodžio sandarą. Su sinchroniniais ir diachroniniais tyrimais glaudžiai susiję procesiniai ir statistiniai aspektai (darybos tendencijos ir esamoji padėtis).

Mažiausioji žodžio dalis vadinama morfema, o jos savo ruožtu gali būti gramatinės ir leksinės. Žodžio darybą galima nagrinėti morfemomis (skaidyti į smulkiausius reikšminius vienetus: be-auf-trag-en) ir tiesiogiai žodį sudarančiomis jo sudėtinėmis dalimis (Erfrischung → erfrischen + -ung → er- + frisch). Vokiečių kalboje pagal darybą žodžiai skirstomi į paprastuosius ir dūrinių (sudurtinius) vedinius. Žodžių modeliai klasifikuojami pagal jų darybą, kur skiriami aštuoni lygiai: šakninis modelis, žodžių darybos modelis be afiksų, priešdėlinis modelis, priesaginis modelis, priešdėlinis ir priesaginis modeliai, šakninis modelis su puspriešdėliais bei puspriesagėmis ir apibrėžiamojo dūrinio modelis (pirmasis dūrinio dėmuo apibrėžia, aiškina, tikslina arba sukonkretina antrąjį dūrinio dėmenį).[130]

Modelis Aprašas
Šakninis Šakniniai žodžiai neskaidomi į morfemas, jie nemotyvuoti. Paprastai vokieičų kalbos šakniniai žodžiai sudaryti iš vieno ar dviejų skiemenų (Tisch, klug, Abend), tačiau pasitaiko ir triskiemenių (Ameise); šakniniai skoliniai gali turėti daugiau kaip du skiemenis. Prie šakninių žodžių priskiriami ir ištiktukai (paff, piep, miau) bei santrumpos.
Be afiksų (implikacinis) Viena kalbos dalis virsta kita kalbos dalimi, tos pačios šaknies reikšmė priklauso nuo vartosenos (grünen (vksm.), grün (bdv.), Grün (dkt.)). Darybinio afikso nėra, nes kaip žodžio darybos priemonė taikoma vidinė fleksija, t. y. šaknies balsio kaita (binden — Band, krank — kränken).
Priešdėlinis Darybinė morfema eina prieš šaknį, kuri yra žodžio pamatas (entlaufen, missgelaunt, Unruhe). Priešdėlis suteikia žodžiui tam tikrą kategorijos požymį (pvz., priešdėlis be- veiksmažodžiams besetzen 'užimti', besticken 'išsiuvinėti' suteikia pilnumo, pripildymo reikšmę).
Priesaginis Darybinė morfema eina po šaknies, kuri yra žodžio pamatas (Schönheit, nächtlich). Priesaga tampa tam tikru platesnės semantinės kategorijos leksiniu vienetu. Pavyzdžiui, moteriškosios giminės daiktavardžių priesaga -ung reiškia vyksmą, atskirus veiksmus, veiklą (Abdankung, Beaufsichtigung), reiškinius (Lösung), technikos įrenginius (Abdichtung), negyvuosius daiktus, kartais − visumą (Besegelung, Kleidung).
Priešdėlinis−priesaginis Žodžio pamatą sudarantis žodis turi ir priešdėlį, ir priesagą (Gefrage, befrackt).
Su puspriešdėliais Dauguma puspriešdėlių atitinka prielinksnius (ab-, an-, mit-, vor-, zu-). Dažniausiai puspriešdėliai yra atskiriamieji, bet esama ir išimčių (über-, um-); puspriešdėliai grupuojami į semantines kategorijas (sustiprinamieji – hoch-, allzu-, blitz-; neigiamos reikšmės — teufels-, sau-).
Šaknų su puspriesagėmis Nuo priesagų skiriasi savo semantinių kategorijų ribotumu (turėjimas, gausa — -voll, -reich; kryptis – -weg, -seits; galėjimas, vertingumas – -fertig, -fächig).
Dūrinių Gali būti apibrėžiamieji ir neapibrėžiamieji. Pirmuoju atveju − tai dviejų šaknų junginys (Freiheitsliebe, Braunkohle), antruoju − „liepiamieji žodžiai” (Vergissmeinnicht „nepamiršk manęs”, t. y. 'neužmirštuolė'), prijungiamieji dūriniai (Freundfeind) ir kai kurios kitos sudurtinių žodžių rūšys.
Vokiečių kalba XXI amžiuje. Mišinys iš vokiečių, anglų ir prancūzų kalbų. Iškaba prekybos centre.

Saviems vokiečių kalbos žodžiams priklauso iš germanų prokalbės paveldėti žodžiai, mat vokiečių kalba susidarė iš įvairių germanų tarmių.[131] Savi žodžiai sudaro žodyno daugumą, germanų prokalbė juos paveldėjo iš indoeuropiečių prokalbės, pavyzdžiui: įvardžiai ich (germanų prok. *ek), du (*þū), mein (*mīnaz) ir kt.; skaitvardžiai ein (germanų prok. *ainaz), zwei (*twai), hundert (*hundaradą) ir kt.; daiktavardžiai Vieh (germanų prok. *fehu), Haus (*hūsą), Feuer (*fōr) ir kt; veiksmažodžiai gehen (germanų prok. *gāną), stehen (*stāną), sehen (*sehwaną) ir kt.[132][133][134]

Dauguma vokiečių kalbos skolinių gauta iš kitų indoeuropiečių kalbų, nes su jomis būta glaudžiausių kultūrinių, politinių ir ekonominių ryšių. Neretai skoliniai iš dalies išsaugo savo pirminį tarimą ir rašybą.[135] Tačiau yra (gautų per tarpininkus) skolinių ir iš neindoeuropiečių: tiurkų, finougrų,[136] malajų-polineziečių, Afrikos ir kitų kalbų.[137][138]

Viduramžiais ir iki jų vokiečių kalbai didžiausią įtaką darė lotynų kalba. Iš lotynų kalbos kilę daug kasdienių bei architektūros ir religijos sričių žodžių (pvz., dominieren 'dominuoti', Fenster 'langas', Keller 'rūsys', Kloster 'vienuolynas'). Iš graikų kalbos pasiskolinta nemaža religijos, mokslo ir filosofijos terminų: Demokratie, Krypta, Philosophie, Physik ir kt. Iš šios kalbos skolinių buvo sudaryta vedinių, pvz., Arzt, Mediziner 'gydytojas' ir šnekamojoje kalboje vartojamas Doktor („daktaras”), jie nustelbė senesniuosius žodžius Laachi (Lachi) ir Bader.

Vėliau didžiausią įtaką padarė prancūzų kalba. Po Trisdešimtmečio karo daugelyje dvarų buvo kalbama prancūziškai, ir net Prūsijos karaliai prancūzų kalbą mokėjo geriau nei vokiečių. Į vokiečių kalbą pateko prancūziški žodžiai Boulevard 'bulvaras', Konfitüre 'uogienė', Trottoir 'šaligatvis' ir daug kitų.

Kai kurie žodžiai gauti iš slavų kalbų (pvz., Grenze 'pasienis, muitinė', Gurke 'agurkas', Pistole 'pistoletas'), jidiš bei rotvelšo (Rotwelsch, vagių slaptakalbė), pavyzdžiui: Kaff 'sąvartynas', Zoff 'problema'. Tačiau šių kalbų įtaka, palyginti su anksčiau minėtosiomis, buvo labai menka.

Įvairiose srityse nemažą įtaką padarė arabų kalba: prekyboje (Magazin 'žurnalas', Tarif 'tarifas', Tara 'tara'), botanikoje (Orange 'apelsinas', Kaffee 'kava', Ingwer 'imbieras'), medicinoje (Elixier 'eliksyras', Balsam 'balzamas'), matematikoje (Algebra, Algorithmus 'algoritmas', Ziffer 'dalis'), chemijoje (alkalisch 'šarminis', Alkohol 'alkoholis') ir astronomijoje (Almanach 'almanachas', Zenit 'zenitas'). Kasdienėje kalboje vartojami arabiški skoliniai Koffer 'lagaminas', Benzin 'benzinas', Limonade 'limonadas'.

Atskirą skolinių grupę sudaro tautinius ir kultūrinius dalykus nusakantys kitų kalbų žodžiai (egzotizmai), pavyzdžiui, iš kinų kalbos pasiskolinta Feng Shui (風水), Mahjong (麻將), Kungfu (功夫), Ketchup (茄汁), Tee (茶),[139]japonų – Kamikaze (神風), Ninja (忍者), Aikido (合気道), Origami (折り紙), Karaoke (カラオケ), Tsunami (津波),[140]rusų kalbos – Sputnik (спутник), Sowjet (совет), Pogrom (погром), Datsche (дача), Kosaken (казак) ir kt.[141]

Nuo XX a. vidurio vokiečių kalbai didžiausią įtaką daro anglų kalba. Ekspertai šią įtaką dažnai kritikuoja: net esant pakankamai daug vokiškų sinonimų vis tiek vartojamas angliškas žodis.

Prancūzijoje ir Islandijoje taikoma kalbos politika, kuria siekiama rasti atitikmenų angliškiems žodžiams, Vokietijoje nebepalaikoma nuo XX a. vidurio.

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos ir šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. 1,0 1,1 National Geographic Collegiate Atlas of the World. Willard, Ohio: R.R Donnelley & Sons Company. 2006 m. balandžio mėn. pp. 257–270. ISBN Regular:0-7922-3662-9, 978-0-7922-3662-7. Deluxe:0-7922-7976-X, 978-0-7922-7976-1. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  2. SIL Ethnologue (2006). 95 million speakers of Standard German; 105 million including Middle and Upper German dialects; 120 million including Low Saxon and Yiddish.
  3. V - Langue regionale d’Alsace et des pays Mosellans [neveikianti nuoroda]; tikrinta 2016-08-13
  4. Stefan Engelberg und Doris Stolberg: Sprachwissenschaft und kolonialzeitlicher Sprachkontakt, ebenda.
  5. Zur Lage der deutschen Minderheit in Polen seit 1989; tikrinta 2016-08-13
  6. Minderheitenpolitik in Ostmitteleuropa im Prozess der EU-Erweiterung; tikrinta 2016-08-16
  7. Verein Deutsche Sprache e.V. - Prominente Mitglieder und Ehrenmitglieder Archyvuota kopija 2009-07-04 iš Wayback Machine projekto.. Letzter Zugriff am 13. November 2009
  8. Ethnologue report for Alemán Coloniero
  9. O povo pomerano no ES Archyvuota kopija 2012-12-21 iš Wayback Machine projekto.
  10. ALEES - PEC que trata do patrimônio cultural retorna ao Plenário Archyvuota kopija 2013-12-14 iš Wayback Machine projekto.
  11. LEI 14.061 - DECLARA INTEGRANTE DO PATRIMÔNIO HISTÓRICO E CULTURAL DO ESTADO DO RIO GRANDE DO SUL A “LÍNGUA HUNSRIK”, DE ORIGEM GERMÂNICA Archyvuota kopija 2019-03-30 iš Wayback Machine projekto.
  12. Regional- und Minderheitensprachen der Europäischen Union - Euromosaik-Studie : Deutsch in der Tschechischen Republik Archyvuota kopija 2009-11-24 iš Wayback Machine projekto. Letzter Zugriff am 13. November 2009
  13. Support from the European Commission for measures to promote and safeguard regional or minority languages and cultures - The Euromosaic sutdy: German in Denmark Archyvuota kopija 2009-11-24 iš Wayback Machine projekto. (engl.). Letzter Zugriff am 13. November 2009
  14. Deutsche Vereinigungen / Deutsche Minderheiten (Kasachstan) Archyvuota kopija 2011-07-19 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2016-08-16
  15. Beziehungen zu Deutschland Archyvuota kopija 2016-09-10 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2016-08-18
  16. Deutsche Sprache in Europa
  17. Pietų Afrikos Respublikos konstitucija (anglų k.); tikrinta 2016-08-16
  18. Rumunijos vokiečių tautinė mažuma: "Kambarinis augalas ar rūpinimosi objektas" (vokiečių k.); tikrinta 2016-08-16
  19. "Rusijos vokiečiai" (vokiečių k.); tikrinta 2016-08-16
  20. Minderheitenpolitik in Ostmitteleuropa im Prozess der EU-Erweiterung; tikrinta 2016-08-16
  21. Reservations and Declarations for Treaty No.148 - European Charter for Regional or Minority Languages; tikrinta 2016-08-16
  22. Die deutsche Minderheit in Ungarn Archyvuota kopija 2015-05-05 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2016-08-16
  23. The national and ethnic minorities in Hungary Archyvuota kopija 2013-05-28 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2016-08-16
  24. Немецкий язык // Языкознание. Большой энциклопедический словарь / Гл. ред. В. Н. Ярцева. – 2-е изд.. – М.: Большая Российская энциклопедия, 1998. – С. 329. – ISBN 5-85270-307-9.
  25. 10 įtakingiausių pasaulio kalbų (anglų k.); tikrinta 2016-08-15
  26. Немецкий язык. Энциклопедия Кругосвет. Tikrinta 2011-11-06.
  27. Vgl. zu selbigem mit Bezug auf die Perzipierung des Niederländischen: Ulrike Kloos: Niederlandbild und deutsche Germanistik 1800–1933: Ein Beitrag zur komparatistischen Imagologie (Studia imagologica; 04), Rodopi, Amsterdam [u. a.] 1992, S. 12–13, 98 ff., 128 ff.
  28. Vgl. hierzu Ulrike Kloss, op. cit., S. 77.
  29. In der ersten Ausgabe von Karl Bernhardis Sprachkarte von Deutschland von 1844, deren Inhalt vergleichbar ist, wurde die deutsche Sprache hingegen in Übereinstimmung mit dem Sprachgebrauch Jacob Grimms (Vgl. zu diesem Ulrike Kloss, op. cit., S. 18 ff.) als Bezeichnung für die Germanischen Sprachen insgesamt verwendet und in den hochdeutschen Sprachstamm, den niederdeutschen Sprachstamm und den nordischen Sprachstamm unterschieden. In Heinrich Kieperts Völker[-] und Sprachen-Karte von Deutschland und den Nachbarländern von 1872 wurden Völker statt Sprachen abgebildet und die Deutschen in oberdeutsche, mitteldeutsche und niederdeutsche Stämme unterteilt, parallel dazu wurde jedoch das Gebiet mit nur hochdeutscher Schriftsprache von dem des zu den niederdeutschen Stämmen gezählten flämisch-holländischen [Stamm] mit Dialect-Schriftsprache auch farblich abgesetzt. (Vgl. The Maps of Heinrich Kiepert, Ethnology, Germany, 1872; Heinrich Kieperts ältere Nationaliäts-Karte von Deutschland von 1848 ist bei Morgane Labbé: Die Grenzen der deutschen Nation. Raum der Karte, Statistik, Erzählung. In: Die Grenze als Raum, Erfahrung und Konstruktion: Deutschland, Frankreich und Polen vom 17. bis 20. Jahrhundert. Hg. von Etienne François u. a., Campus, Frankfurt am Main [u. a.] 2007, S. 293–320, zwar im Anhang nach S. 320 auch mit abgedruckt, aber zu undeutlich, als dass die Beschriftung lesbar wäre.) In der hier abgebildeten Karte von 1880 sind nur noch die Staatennamen Niederlande und Belgien und ein kleinerer Schriftzug Vlämingen im Norden Belgiens vorhanden, jeder Hinweis auf eine sprachliche Eigenständigkeit dieser Gebiete wurde getilgt.
  30. Lebek, S. (1993). Frankų kilmė. V-XI amžiai. T. I. Maskva: Skarabej. ISBN 5-86507-001-0.(rusų k.)
  31. Stellmacher D. Niederdeutsche Sprache. Berlin, 2000.
  32. Haubrichs, W. (2005). Reallexikon der Germanischen Altertumskunde (Theodiscus). Berlin, New York. ISBN 3-11-018385-4.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  33. Sonderegger, S. (1987). Althochdeutsche Sprache und Literatur: eine Einführung in das älteste Deutsch. Darstellung und Grammatik. Berlin. ISBN 3-11-004559-1.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  34. Allgemeiner Längsschnitt vom Indogermanischen zum Neuhochdeutschen; tikrinta 2016-08-22
  35. Frühneuhochdeutsch; tikrinta 2016-08-22
  36. Neuhochdeutsch; tikrinta 2016-08-22
  37. History Of The Gutenberg Bible Archyvuota kopija 2016-08-20 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2016-08-22
  38. Philip Schaff „History of the Christian Church“ (New York: Charles Scribner’s Sons, 1910), t. VII, ch. IV, §62; tikrinta 2016-08-22
  39. Schäuble W. Zwei Jahrzehnte Politik für Aussiedler und nationale Minderheiten Archyvuota kopija 2015-09-23 iš Wayback Machine projekto. (vok.) // Aussiedler- und Minderheitenpolitik in Deutschland: Bilanz und Perspektiven. – 2009. – Bd. 38. – S. 17—22.
  40. Spezial-Eurobarometer 243: Die Europäer und ihre Sprachen Archyvuota kopija 2007-01-28 iš Wayback Machine projekto. (vok.). Europa.eu. Tikrinta 2014-11-13.
  41. Nossol A. Kulturelle Identität und Konfessionalität Archyvuota kopija 2015-09-23 iš Wayback Machine projekto. (vok.) // Aussiedler- und Minderheitenpolitik in Deutschland. Bilanz und Perspektiven. – 2009. – S. 101–102.
  42. Rosenberg P. Die Entwicklung der europäischen Sprachenvielfalt und die Rolle der Minderheiten – der linguistische Befund Archyvuota kopija 2015-09-23 iš Wayback Machine projekto. (vok.) // Aussiedler- und Minderheitenpolitik in Deutschland. Bilanz und Perspektiven. – 2009. – S. 135–149.
  43. Weber M. Deutsche Minderheiten in der europäischen Siedlungsgeschichte Archyvuota kopija 2015-09-23 iš Wayback Machine projekto. (vok.) // Aussiedler- und Minderheitenpolitik in Deutschland: Bilanz und Perspektiven. – 2009. – Bd. 38. – S. 42—43.
  44. 10 įtakingiausių pasaulio kalbų (anglų k.); tikrinta 2016-08-15
  45. STATISTICS LITHUANIA Archyvuota kopija 2012-09-24 iš archive.today; žiūreta 2016-08-15
  46. Bundeszentrale für politische Bildung; tikrinta 2016-08-15
  47. Euromosaic – German in Denmark (engl.). Letzter Zugriff am 13. November 2009
  48. Rumänische Regierung Archyvuota kopija 2006-04-24 iš Wayback Machine projekto.
  49. Handwörterbuch des politischen Systems der Bundesrepublik Deutschland; tikrinta 2018-08-16
  50. Handwörterbuch des politischen Systems der Bundesrepublik Deutschland; tikrinta 2018-08-16
  51. „Statistics Canada 2006“. 2.statcan.ca. 2010-01-06. Suarchyvuotas originalas 2018-12-25. Nuoroda tikrinta 2016-08-16.
  52. Handwörterbuch des politischen Systems der Bundesrepublik Deutschland; tikrinta 2018-08-16
  53. Handwörterbuch des politischen Systems der Bundesrepublik Deutschland; tikrinta 2018-08-16
  54. Jacques Leclerc, Quebec 2001
  55. Ethnologue: German, Standard; tikrinta 2016-08-16
  56. Thomas Marten, Fritz Joachim Sauer (Hrsg.): Länderkunde Deutschland, Österreich und Schweiz (mit Liechtenstein) im Querschnitt. Inform-Verlag, Berlin 2005, ISBN 3-9805843-1-3, S. 7.
  57. gefolgt von Englisch und Italienisch mit je 13 Prozent sowie Französisch mit 12 Prozent
  58. Erhebung November bis Dezember 2005:Spezial-Eurobarometer 243 “Die Europäer und ihre Sprachen”, S. 4 Archyvuota kopija 2007-01-28 iš Wayback Machine projekto. PDF-Datei (591 kB), tikrinta 2016-08-16, und Erhebung Mai-Juni 2005 Europeans and Languages PDF-Datei, tikrinta 2016-08-16
  59. Diskussionsrunde anlässlich des slowakischen Germanistentages 2010 zum Thema „Die Bedeutung der deutschen Sprache in der Slowakei und in der Welt“ mit Ludwig M. Eichinger (IDS Mannheim), Oskar Reichmann (Univ. Heidelberg), Hans Golombek (DAAD), Helena Hanuljaková (SUNG), Josef Aregger (Botschafter der Schweizerischen Eidgenossenschaft), Ladislav Šimon (Univ. Košice) und Michael Huprich (Leiter des Österreich-Instituts Bratislava) Slowakischer Rundfunk Sendung vom 2. September 2010
  60. Maždaug ketvirtadalis amerikiečių gali palaikyti pokalbį antąja (užsienio) kalba; tikrinta 2016-08-13
  61. Martin Ebbertz (2002). „Das Internet spricht Englisch ... und neuerdings auch Deutsch: Sprachen und ihre Verbreitung im World-Wide-Web“. Nuoroda tikrinta 2011-01-01.
  62. Boas, Hans C. (2009). The Life and Death of Texas German. Publication of the American Dialect Society. Duke University Press. ISBN 9780822367161.
  63. Kreolsprachen auf deutscher Grundlage Archyvuota kopija 2016-09-11 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2016-08-22
  64. הירשע־דוד, קאַץ (1993). תקני תקנות, פראַגן פון יידישער סטיליסטיק, פאַרלאַג. אָקספאָרד: אָקספאָרדער יידיש. pp. 161–228. ISBN 9781897744000.
  65. O. Lustig, selbst Überlebender, hat 1982 eine Sammlung solcher Begriffe veröffentlicht.
    Oliver Lustig: Camp Dictionary, online-Version (2005, Concentration Camp Dictionary, 1982; mehrsprachig: ungar., de, eng., portug. und Italienisch. Bei isurvived.org.
  66. Sprache/n im KZ Buna/Monowitz auf wollheim-memorial.de (u. a. nach Primo Levi u. Leonardo Debenedetti)
  67. Vgl. Wolf Oschlies: Sprache in nationalsozialistischen Konzentrationslager. Theorie und Empirie der „Lagerszpracha“ Archyvuota kopija 2011-07-19 iš Wayback Machine projekto.. Auf: shoa.de, abgerufen am 20. April 2009.
  68. Vgl. Conermann: Fruchtbringende Gesellschaft. Band 1: „Kurtzer Bericht“ im Gesellschaftsbuch Fürst Ludwigs v. Anhalt-Köthen (1646).
  69. Keller R. E. Die Deutsche Sprache und ihre historische Entwicklung // Bearb. und übertr. aus dem Engl., mit e. Begleitw. sowie e. Glossar vers. von Karl-Heinz Mulagk. – Hamburg: Buskem 1986. – 641 S.
  70. „Katalog der Deutschen Nationalbibliothek: Literatur von und über Theodor Siebs“. Deutsche Nationalbibliothek]]. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-08-23.
  71. Joachim Scharloth. (2004). „Zwischen Fremdsprache und nationaler Varietät. Untersuchungen zum Plurizentrizitätsbewusstsein der Deutschschweizer“. Universität Zürich, Switzerland. Nuoroda tikrinta 2016-08-22.
  72. Ammon, U (1995). Die deutsche Sprache in Deutschland, Österreich und der Schweiz: Das Problem der nationalen Varietäten. Berlin/New York: de Gruyter.
  73. Siebenhaar B., Wyler A. (1997). „Dialekt und Hochsprache in der deutschsprachigen Schweiz“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2016-08-22.
  74. Bickel H., Landolt Ch. (2012). Schweizerhochdeutsch. Wörterbuch der Standardsprache in der deutschen Schweiz. Mannheim, Zürich: Dudenverlag. ISBN 978-3-411-70417-0.
  75. Das österreichische Deutsch. Wien: Ueberreuter. 2004. ISBN 3-8000-7075-8. {{cite book}}: |first= nėra |last= (pagalba)
  76. Pollak, W. (1992). Was halten die Österreicher von ihrem Deutsch? Eine sprachpolitische und soziosemiotische Analyse der sprachlichen Identität der Österreicher. Wien: Österreichische Gesellschaft für Semiotik/Institut für Soziosemiotische Studien.
  77. Austriazismus; tikrinta 2016-08-22
  78. Christa Dürscheid: Ist Standarddeutsch in der Schweiz eine Randerscheinung?; tikrinta 2016-08-22
  79. Was genau ist ein “Teutonismus”?; tikrinta 2016-08-22
  80. Ministerin für Erziehung und Berufsausbildung, Mady Delvaux-Stehres: Communiqué – Neuregelung der deutschen Rechtschreibung im luxemburgischen Schulsystem. 3. August 2005 (online Archyvuota kopija 2011-10-17 iš Wayback Machine projekto.)
  81. Deutschsprachige Gemeinschaft in Belgien: Zuständigkeiten
  82. Website der deutschsprachigen Tageszeitung „Der Nordschleswiger“ (Dänemark) Archyvuota kopija 2007-12-17 iš Wayback Machine projekto.
  83. Landmaus Nr 12 Archyvuota kopija 2016-10-24 iš Wayback Machine projekto.
  84. 84,0 84,1 84,2 Noskov, S. A. (2002). Vokiečių kalba stosiantiesiems į aukštąsias mokyklas. Minskas: Minsko Aukštoji mokykla. p. 415. ISBN 985-06-0819-6.(rusų k.)
  85. Polentz, 2000, 151,175(interaktyvu)
  86. S. Smagurauskas, G. Povilaitis, A. Martinkėnas Vokiečių kalbos tarties pratybos. Balsiai ir dvibalsiai Archyvuota kopija 2018-05-16 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2016-08-16
  87. „Germanische Sprachen: Deutsch“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2012-01-30. Nuoroda tikrinta 2016-08-03.
  88. „Vokiečių kalba visiems: Der Artikel. Артикль“. Nuoroda tikrinta 2016-10-03.
  89. Heinz, V. (1979). Das System der Artikelformen im gegenwärtigen Deutsch. Tübingen. ISBN 3-484-10359-0.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  90. „Study German. Vokiečių kalbos gramatika (žinynas): Daiktavardis(Substantiv)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-03.
  91. Smirnova, Т. N. (2005). Deutsch Intensiv. Pradinis etapas. Maskva. p. 352. ISBN 5-329-01422-0.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  92. „Būdvardis (Das Adjektiv). Būdvardžių linksniavimas“. Nuoroda tikrinta 2016-08-03.
  93. „Būdvardžių ir prieveiksmių laipsniavimas (Die Komparationsstufen der Adjektive)“. Suarchyvuotas originalas 2012-01-17. Nuoroda tikrinta 2016-08-03.
  94. „Vokiečių kalba: nuo A iki Z: Būdvardžių ir prieveiksmių laipsniavimas“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-08-03.
  95. „Study German.Vokiečių kalbos gramatika (žinynas): Įvardis (Pronomen)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-04.
  96. Vokiečių kalbos įvardžiai; tikrinta 2016-08-15.
  97. „Lingvotek. Savybiniai įvardžiai (Possesivpronomen)“. Suarchyvuotas originalas 2012-08-03. Nuoroda tikrinta 2016-08-04.
  98. 98,0 98,1 Michalenko, А. О. (2010). Deutsche Sprache; morfologijos sk. Krasnojarskas: Valstybinis Sibiro universitetas, Federalinis Sibiro universitetas. pp. 12–76. ISBN 978-5-699-20204-1.(rusų k.).
  99. „Trilinguis: Kalbų portalas. Vokiečių kalbos skaitvardžiai“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  100. „FunnyGerman.com. Skaitvardis (Zahlwort)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  101. „Vokiečių kalbos skaitvardžiai“. Suarchyvuotas originalas 2011-11-02. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  102. „Vokiečių kalbaк: nuo А iki Z: Parankinės lentelės ir schemos:Kelintinia skaitvardžiai“. Suarchyvuotas originalas 2014-01-16. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  103. „Vokiečių kalba - nesunku. Skaitvardis(Zahlwort)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  104. Myškovaja, I. B. (2007). Vokiečių kalbos veiksmažodžio laikai. Sankt Peterburgas: Viktorija plius. p. 96. ISBN 978-5-91281-007-7.
  105. Michalenko, А. О. (2010). Deutsche Sprache; morfologijos sk. Krasnojarskas: Valstybinis Sibiro universitetas, Federalinis Sibiro universitetas. pp. 12–76. ISBN 978-5-699-20204-1.(rusų k.)
  106. „Vokiečių kalbos dalyvis (Partizip)“. Suarchyvuotas originalas 2012-10-16. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  107. „Audio-class.ru. Vokiečių kalbos stiprieji veiksmažodžiai“. Suarchyvuotas originalas 2012-07-01. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  108. „Study German.Vokiečių kalbos gramatika: Modaliniai veiksmažodžiai“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  109. „Deutsch.lingo4u.de. Präsens (Gegenwart)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  110. „Deutsch.lingo4u.de. Imperfekt (Präteritum, Vergangenheit)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  111. „Deutsch.lingo4u.de. Perfekt (vollendete Gegenwart)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  112. „Deutsch.lingo4u.de. Plusquamperfekt (Vorvergangenheit)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  113. „Deutsch.lingo4u.de. Futur I (Zukunft)“. Nuoroda tikrinta 2016-09-06.
  114. „Deutsch.lingo4u.de. Futur II (vollendete Zukunft)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  115. Myškovaja, I. B. (2007). Vokiečių kalbos veiksmažodžio laikai. Sankt Peterburgas: Viktorija plius. p. 96. ISBN 978-5-91281-007-7.
  116. „Deutsch.lingo4u.de. Konjunktiv“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  117. „Konstrukcija "zu + bendratis"“. Suarchyvuotas originalas 2012-07-02. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  118. Myškovaja I. B. „Vokiečių kalbos veiksmažodžio laikai. 8 skyrius. Vokiečių kalbos dalyviai“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  119. „Deutsch-Online.Esamojo ir būtojo laikų dalyviai (Partizip 1, Partizip 2)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-06.
  120. „Study German. Vokiečių kalbos gramatika (žinynas): Prielinksnis (Preposition)“. Nuoroda tikrinta 2016-08-07.
  121. Behaghel, O. (1928). Deutsche Syntax. Winter, Heidelberg.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  122. Eisenberg, P. (2004). Das Wort (Bd. 1), Der Satz (Bd. 2) — Grundriß der deutschen Grammatik. Stuttgart.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  123. Snegiriova, N. S (2004). Vokiečių kalbos sintaksė. Omskas: Valstybinis Omsko F. M. Dostojevskio universitetas. p. 149.(rusų k.)
  124. Noskov, S. A. (2002). Vokiečių kalba stosiantiesiems į aukštąsias mokyklas. § 3. Žodžių tvarka klausiamajame sakinyje. Minskas. pp. 268–269. ISBN 985-06-0819-6.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)(rusų k.)
  125. Noskov, S. A. (2002). Vokiečių kalba stosiantiesiems į aukštąsias mokyklas. § 5. Žodžių tvarka sakiniuose su neiginiu. Minskas. pp. 270–273. ISBN 985-06-0819-6.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)(rusų k.)
  126. „Wie ist das längste deutsche Wort (ohne Gedankenstriche)?“. Nuoroda tikrinta 2016-08-10.
  127. Rainer Perkuhn. „Das längste deutsche Wort? Ein fiktives Gespräch mit wahrem Hintergrund“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2016-08-10.
  128. Schmidt, W. (1972). Deutsche Sprachkunde. 7. Aufl. Berlin.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  129. Jung, W. (1996). Grammatik der deutschen Gegenwartssprache. Leipzig.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  130. Zueva A. N., Molčanova I. D. ir kt. (1979). Vokiečių kalbos žodžių darybos elementų žodynas. Maskva. p. 536.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)(rusų k.)
  131. Wiese, H. (2010). Eine Zeitreise zu den Ursprüngen unserer Sprache. Wie die Indogermanistik unsere Wörter erklärt. Berlin: Logos Verlag. ISBN 978-3-8325-1601-7.
  132. žr.straipsnius knygoje Kluge, F. (2001). Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache; bearbeitet von Elmar Seebold. Berlin, New York: Walter de Gruyter. ISBN 978-3-11-017473-1.
  133. Deutsches Wörterbuch von Jacob und Wilhelm Grimm. 16 Bände in 32 Teilbänden. Leipzig. 1854–1961.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  134. Skaitmeninis vokiečių kalbos žodynas; tikrinta 2016-08-13
  135. Schildt, J. (1976). Abriss der Geschichte der deutschen Sprache. Berlin. p. 29.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  136. Best K.-H (2013). „Iranismen im Deutschen“. Glottometrics. 26: 1–8.
  137. Svetimžodžiai ir skoliniai Archyvuota kopija 2016-07-06 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2016-08-15
  138. Eisenberg, P. (2011). Das Fremdwort im Deutschen. Berlin, New York: de Gruyter. ISBN 978-3-11-023564-7.
  139. Best K.-H (2008). „Sinismen im Deutschen und Englischen“. Glottometrics. 17: 87–93.
  140. Best K.-H (2009). „Zur Entwicklung der Entlehnungen aus dem Japanischen ins Deutsche“. Glottometrics. 19: 80–84.
  141. Best K.-H (2003). „Slawische Entlehnungen im Deutschen“. Rusistika - Slavistika - Lingvistika. Festschrift für Werner Lehfeldt: 464–473.
  • Regeln und Wörterverzeichnis. Überarbeitete Fassung des amtlichen Regelwerks 2004. Rat für deutsche Rechtschreibung, München und Mannheim, Februar 2006 (vokiečių kalbos taisyklės).
  • Wolfgang Krischke: Was heißt hier Deutsch? – Kleine Geschichte der deutschen Sprache. C. H. Beck, München 2009. ISBN 978-3-406-59243-0. Allgemeinverständliche Darstellung (vokiečių kalbos istorija).
Portal
Vikisritis: Vokietija
Portal
Vikisritis: Kalbos
Wikipedia
Wikipedia
Vikipedija Vokiečių kalba
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Vokiečių kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.