Uigūrai – Vikipedija Pereiti prie turinio

Uigūrai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Uigūrai (ئۇيغۇر)
Uigūrų berniukas iš Hetiano
Uigūrų berniukas iš Hetiano
Gyventojų skaičius 10 mln.
Populiacija šalyse Uigūrų autonomija, Sindziangas ( Kinija):
   apie 9 000 000

Kazachstanas:
  
Kirgizija:
  
Uzbekija:
  
Monakas:
  
Rusija:
  

Kalba (-os) uigūrų
Religijos musulmonai sunitai
Giminingos etninės grupės uzbekai, kazachai, kitos tiurkų tautos

Uigūrai (uigūrų kalba ئۇيغۇر; kin. 维吾尔, pinyin: Wéiwú'ěr, turk. Uygurlar) – tiurkų tauta Vidurinėje Azijoje, viena iš Kinijos tautų. Jų gyvenamoji vieta Kinijoje vadinama Uigūristanu arba Rytų Turkestanu.

Uigūrų kaganatas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Uigūrų kaganatas.

Uigūrai buvo viena iš stepių tautų, kuri iš dabartinės Mongolijos teritorijos kartu su kitomis tiurkų gentimis VI a. sukūrė Tiurkų kaganatą. VIII a. drauge su giminingais basmiliais ir karlukais jie sukūrė Uigūrų kaganatą, kuris driekėsi nuo Kaspijos jūros iki Mandžiūrijos. Šis kaganatas prekiavo su Kinija ir gyveno iš pelningos prekybos. Jame klestėjo manicheizmas.

Uigūrai Rytų Turkestane

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Rytų Turkestano istorija

IX a. viduryje kaganatas patyrė kirgizų genčių invaziją iš šiaurės. Dėl to uigūrai neteko daugybės savo teritorijų ir dauguma jų pasitraukė į dabartinį Uigūristaną, kur sukūrė klestinčius kaganatus, tokius kaip Karachodža, Karachanidų valstybė ir pan. Tai buvo klasikinis uigūrų istorijos laikotarpis. Jo metu paplito islamas.

Nepriklausomybės netekimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1759 m. uigūrų valstybės buvo prijungtos prie Kinijos, kuomet į šią atėjo Čingų dinastija. Tačiau uigūrai labai priešinosi šiam prijungimui, ne kartą vyko sukilimai. 1864–1876 m. jiems pavyko iškovoti nepriklausomybę kaip Kašgarijai. Tačiau vėliau Uigūristanas vėl buvo prijungtas prie Kinijos ir pavadintas Šindžiangu (t. y. „Naująja valda“).

Uigūrų separatistų vėliava

Uigūrų separatizmo reiškinys turi gilias istorines šaknis. Visų pirma, problemiškas yra šio reiškinio traktavimas, nes „separatizmas“ turi neigiamą atspalvį ir siejamas su suverenios valstybės teritorinio vientisumo principo pažeidimu. Būtent tokios oficialios pozicijos laikosi Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybė. Dauguma uigūrų nepriklausomybės siekiančių organizacijų valstybingumo ištakomis laiko Rytų Turkestanto respubliką ir, ankstesnę maištų bei pasipriešinimo Čingų dinastijos vidaus politikai, tradiciją .[1] Sąlyginai galima padalinti uigūrų atsiskyrimo siekiančias organizacijas į dvi stovyklas, besiskiriančias ideologinėmis nuostatomis. Pirmoji susijusi su pantiurkizmo idėja, aktyviai propaguota Turkijos nuo TSRS žlugimo (pantiurkizmo ištakos siekia XX a. pradžios geopolitinius įvykius Europoje). Pantiurkizmo konstruojama tapatybė remiasi tiurkiškuoju nacionalizmu, pabrėžiančiu priklausymą bendrai kalbų šeimai (tiurkų kalbas) ir kultūrai. Sindziangas šios ideologijos šalininkų yra laikomas Rytų Turkestanu,- uigūrų tėvyne ir teisėta teritorija. Ideologiniu požiūriu svarbūs du šios pozicijos aspektai: tai tiurkiškojo nacionalizmo ir tiurkų tautų politinė mobilizacija, galinti sukurti atsvarą Vakarų ir Kinijos Liaudies Respublikos dominavimui regione, ir išskirtinis Turkijos vaidmuo formuojant tiurkiškąjį nacionalizmą. Organizacijas, atstovaujančios šią poziciją, sąlyginai skirstomos į radikalias ir nuosaikias. Radikalusis sparnas pasisako už ginkluotą išsivadavimo iš Kinijos Liaudies Respublikos priespaudos būdą, nevengiant ir uigūrų, palaikančių Kinijos Liaudies Respublikos poziciją, fizinio naikinimo (pvz., Uigūrų išlaisvinimo organizacija; Rytų Turkestano jaunimo namai ir kt.). Nuosaikios organizacijos (pvz., Rytų Turkestano informacijos centras) pasisako už taikaus pilietinio pasipriešinimo formas. Abiejų grupių organizacijos veikia užsienio valstybėse.[2] Radikalioji pozicija yra vyraujanti ir lemia uigūrų etninės mažumos politinę fragmentaciją, atsiribodama nuo uigūrų dalies, palaikančios centrinės valdžios politiką regione. Kita ideologinė pozicija, tapusi pagrindu atsiskyrimo siekiams, susijusi su radikaliuoju islamu. Šiuo atveju, pagrindinis uigūrų tapatybės komponentas yra islamo religija. Vis didėjančią įtaką Sindziango musulmonams turi Deobandi judėjimas, pasisakantis už fundamentalesnį religijos išpažinimą. Valstybinė švietimo sistema dažnai traktuojama kaip ateistinės indoktrinacijos institucija, o ekonominės plėtros programos smerkiamos, kaip svetima kultūrinė įtaka. Pagrindinė organizacija, atstovaujanti šiai pozicijai yra Rytų Turkestano islamo judėjimas („East Turkestan Islamic movement“).[3]

Nepriklausomybės siekianti uigūrų etninės mažumos dalis yra pakankamai fragmentiška ideologiniu aspektu. Visgi pagrindinis visų organizacijų tikslas yra bendras- Rytų Turkestano (Sindziango) nepriklausomybė. Panašūs ir veiklos metodai, pirmenybę teikiant politiškai neutralios uigūrų bendruomenės dalies patraukimui savo pozicijon, bei aktyviam pasipriešinimui KLR politikai, nevengiant ir ginkluotos kovos metodų. Kinijos sudėtyje uigūrai nepaliauja kovoti nacionalinio išsivadavimo. XXI a. jis įgijo stiprų islamistinį charakterį, ir tai duoda pretekstą Kinijai kovą su uigūrais traktuoti kaip kovą su terorizmu.

Uigūrų etninės mažumos situacija Kinijos Liaudies Respublikoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kinijos Liaudies Respublikos etininių mažumų politika Sindziange pasižymi keliais bruožais. Su bet kokiomis platesnės autonomijos, ar atsiskyrimo siekiančiomis grupėmis yra kovojama.[4]„Rytų Turkestano“ terminas laikomas prieštaraujančiu valstybės vientisumui ir paskelbtas nelegaliu.[5]

Po 2001 metų rugsėjo 11 įvykių ir JAV pradėto globalios kovos su tarptautiniu terorizmu diskurso, pastebima tendencija Kinijos Liaudies Respublikos oficialioje pozicijoje atsiskyrimo siekiančias uigūrų organizacijas traktuoti kaip „teroristines ir separatistines“.[6]

Nuo 1996 m. stebimas spaudos leidinių, leidžiamų vietinėmis kalbomis, tiražų mažėjimas ir leidinių bendrine kalba gausėjimas. Panaši situacija ir švietimo sistemoje, kuri propaguoja ugdymą bendrine kalba, taip apeinant kai kuriuos 1984 m. „Etninių mažumų autonomijos įstatymo“ punktus.[7] Religinio švietimo institucijos veikia, tačiau yra kontroliuojamos valstybinių priežiūros institucijų (įskaitant ir islamiškąjį universitetą). Taip pat pakeista ir dauguma vietos toponimų (pvz., Tacheng vietoje Chochak, ar Kashi vietoje Kashgar) [8].

Nepaisant to, spauda vietos mažumų kalbomis nėra draudžiama, o dauguma tokių leidinių yra remiami valstybės lėšomis. Antras svarbus Kinijos Liaudies Respublikos etninių mažumų politikos bruožas regione yra ekonominės, bei socialinės plėtros akcentavimas. Sindziangas yra nepaprastai svarbus regionas dėl gamtinių resursų, tad jų įsisavinimo plėtra regione lemia gavybos, bei apdirbimo pramonės vystymąsi. Ši plėtra turi ir demografinį efektą- 1953 m-1990 m. laikotarpiu hanių skaičius Sindziange išaugo nuo 300000 iki 6 milijonų gyventojų, o 2000 m. surašymo duomenimis 41 proc. Sindziango gyventojų jau sudarė haniai.[9]. Šiuo aspektu, KLR etninių mažumų politika nėra išskirtinė uigūrų atveju. Sindziangas taip pat laikomas viena svarbiausių „Vakarų vystymo plano“ dalių, kas lemia gausią vidinę hanių migraciją į regioną. Nepaisant to, apie 90 proc. bedarbių yra būtent šios etninės mažumos gyventojai. Sindziange ryškus ekonominio išsivystymo kontrastas tarp pietinės ir šiaurinės regiono dalių.

Dauguma uigūrų yra suinteresuoti ekonomine plėtra regione ir jos kuriama materialine gerove, tačiau taip pat siekia išsaugoti kalba ir religija paremtą tapatybę. Už atsiskyrimą kovojančios grupės nėra suformulavusios vieningos pozicijos. Dalis jų laikosi nacionalizmo ideologijos (pantiurkiškos, provakarietiškos organizacijos), kitos pasisako už radikalesnę islamo interpretaciją ir legitimuoja savo kovą religiniu pagrindu (dažniausiai antivakarietiškos organizacijos). Dažni atvejai, kai tokios grupės imasi smurtinių veiksmų tikėdamosis išprovokuoti valstybinių saugumo pajėgų reakciją ir susilaukti užsienio šalių, ar tarptautinių organizacijų palaikymo bei įtraukti didesnę dalį vietos bendruomenės. Etninė įtampa yra vienas veiksnių, lemiančių didelį dislokuotų Kinijos Liaudies Respublikos saugumo pajėgų skaičių regione.

Pagrindinis straipsnis: Uigūrų kalba

  1. „Uyghur Muslim Ethnic Separatism in Xinjiang, China“ E. Van Wie Davis 2008 psl. 1-2 rasta; http://www.apcss.org/uyghur-muslim-ethnic-separatism-in-xinjiang-china/ (nuoroda į pilną tekstą straipsnyje)
  2. “Constituting the Uyghur in U.S.-China Relations: The Geopolitics of Identity Formation in the War on Terrorism” G. Cristoffersen 2002 m. psl. 4-5 rasta; http://docs.google.com/viewer Archyvuota kopija 2012-01-05 iš Wayback Machine projekto.
  3. “Constituting the Uyghur in U.S.-China Relations: The Geopolitics of Identity Formation in the War on Terrorism” G. Cristoffersen 2002 m. psl. 4 rasta; http://docs.google.com/viewer Archyvuota kopija 2012-01-05 iš Wayback Machine projekto.
  4. „Uyghur Muslim Ethnic Separatism in Xinjiang, China“ E. Van Wie Davis 2008 psl. 5-7 rasta; http://www.apcss.org/uyghur-muslim-ethnic-separatism-in-xinjiang-china/ (nuoroda į pilną tekstą straipsnyje)
  5. “The Xinjiang Conflict: Uyghur Identity, Language, Policy, and Political Discourse” A.M. Dwyer 2005 m. psl. 51 rasta: http://www.eastwestcenter.org/fileadmin/stored/pdfs/PS015.pdf Archyvuota kopija 2017-10-11 iš Wayback Machine projekto.
  6. “The Xinjiang Conflict: Uyghur Identity, Language, Policy, and Political Discourse” A.M. Dwyer 2005 m. psl. 44-48 rasta: http://www.eastwestcenter.org/fileadmin/stored/pdfs/PS015.pdf Archyvuota kopija 2017-10-11 iš Wayback Machine projekto.
  7. “The Xinjiang Conflict: Uyghur Identity, Language, Policy, and Political Discourse” A.M. Dwyer 2005 m. psl. 34-37 rasta: http://www.eastwestcenter.org/fileadmin/stored/pdfs/PS015.pdf Archyvuota kopija 2017-10-11 iš Wayback Machine projekto.
  8. “The Xinjiang Conflict: Uyghur Identity, Language, Policy, and Political Discourse” A.M. Dwyer 2005 m. psl. 51 rasta: http://www.eastwestcenter.org/fileadmin/stored/pdfs/PS015.pdf Archyvuota kopija 2017-10-11 iš Wayback Machine projekto.
  9. „China‘s Ethnic Policines and Chalenges“ Lai Hongyi 2009 m. psl. 10-11 rasta: http://www.eai.nus.edu.sg/BB440.pdf
  • [1]Li Tang “A History of Uighur Religious Conversions

(5th – 16th Centuries)” ARI Working Paper, No. 44, June 2005, http://www.ari.nus.edu.sg/docs/wps/wps05_044.pdf Archyvuota kopija 2006-08-11 iš Wayback Machine projekto..

  • [2] Peter Golden, An Introduction to the History of the Turkic Peoples (Wiesbaden: Harrassowitz, 1992): 94.
  • [3]Sima Qian, Shiji [Records of the Historian] Vol. 110: Xiongnu; and Ban Gu, Han Shu [History of the Han Dynasty], Vol. 94: Xiongnu.
  • [4] Jiu Tangshu, Vol. 206: Huigu.
  • [5]Weishu Vol.130: Gaoche.
  • Mackerras, Colin. Ed. and trans. 1972. The Uighur Empire according to the T’ang Dynastic Histories: a study in Sino-Uyghur relations 744–840. University of South Carolina Press.
  • Rall, Ted. „Silk Road to Ruin: Is Central Asia the New Middle East?“ New York: NBM Publishing, 2006.
  • Millward, James A. and Nabijan Tursun, „Political History and Strategies of Control, 1884–1978“ in Xinjiang: China’s Muslim Borderland (ISBN 0-7656-1318-2).
  • Rudelson, Justin Ben-Adam, Oasis identities: Uyghur nationalism along China’s Silk Road, New York: Columbia University Press, 1997.