Baltasis gandras

Ciconia ciconia

Baltasis gandras

Baltųjų gandrų kalenimas

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Gandriniai paukščiai ( Ciconiiformes)
Šeima:	Gandriniai ( Ciconiidae)
Gentis:	Tikrieji gandrai ( Ciconia)
Rūšis:	Baltasis gandras ( Ciconia ciconia)

Binomas

Ciconia ciconia
Linnaeus, 1758

Sinonimai

Ardea ciconia Linnaeus, 1758

Baltųjų gandrų paplitimo arealas:

perimvietės

žiemavietės

raudonos rodyklės - migracijų maršrutai

Baltasis gandras (Ciconia ciconia) – gandrinių paukščių (Ciconiiformes) būrio, gandrinių (Ciconiidae) šeimos paukščių rūšis.

Priklausomai nuo Lietuvos regiono, baltasis gandras vadinamas ir šiais sinonimais: gandras, busilas, starkus, gužas, gužutis, bacionas, o žemaičių kalba – gožos, gondros.

Paplitimas pasaulyje

Arealo vakaruose paplitęs nuo Jutlandijos, Suomijos įlankos šiaurėje iki Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų pietuose ir iki Ukrainos, Užkaukazės rytuose. Kita populiacija paplitusi Vidurinėje Azijoje. Europos žemyne didžiausios baltųjų gandrų populiacijos gyvena Lenkijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Žiemoja Afrikoje, Indijoje.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje labai dažna rūšis ir jų populiacija yra tikrai didelė – priskaičiuojama apie 20 tūkstančių perinčių porų (2016 m. duomenys), ir pagal tankumą bene vienintelė tokia visoje Europoje. Pavyzdžiui, pagal paskelbtas 1994–2010 m. baltųjų gandrų populiacijos studijas, Lietuva sudaro tik 1,1 % jų gyvenamos teritorijos, bet joje peri apie 8,4 % pasaulinės baltųjų gandrų populiacijos.^[2] Baltieji gandrai aptinkami visoje šalies teritorijoje, bet gausiausiai – Suvalkijoje bei Lietuvos pamaryje.

Taksonomija

Išskiriami du baltųjų gandrų porūšiai^[3]:

Ciconia ciconia ciconia Linnaeus, 1758; nominuotas porūšis. Pirmasis oficialiai aprašė Karlas Linėjus 1758 m. Peri Europoje (išskyrus Britų salas, Islandiją, vidurio ir šiaurinę Skaninaviją, Suomija ir didžiąją Europinės Rusijos dalį), Mažojoje Azijoje, šiaurės vakarų Afrikoje. Europos populiacija prieš žiemą migruoja į Užsachario Afriką, toliausiai - į pietinę Afriką.
Ciconia ciconia asiatica Severtsov, 1873; šį porūšį pirmas aprašė rusų gamtininkas 1873 m., Nikolajus Severcovas. Jie peri Turkestane, o žiemoja Irane, Pakistane, Indijoje.

Migracija

Iš žiemojimo vietų baltieji gandrai į Lietuvą parskrenda apie kovo 25 d., todėl tą dieną senovės lietuviai vadindavo „Blovieščiais“ ir buvo švenčiama kaip Gandro sugrįžtuvių diena. Nors baltieji gandrai žiemaviečių link pradeda keliauti jau nuo rugpjūčio vidurio, bet rugpjūčio 24-oji, Šventojo Baltramiejaus diena, Lietuvoje tradiciškai laikoma gandrų palydomis. Į rugpjūčio mėnesio pabaigą jų beveik nebelieka^[4].

Lietuvoje perintys baltieji gandrai žiemoti paprastai lekia vadinamuoju rytiniu keliu – tiesiai į pietus, aplenkdami Karpatų kalnus pro Ukrainą pasiekia Bulgariją. Maisto čia gausu, tad jie kelioms dienoms apsistoja pailsėti. Po to skrenda per Turkiją iki Sinajaus pusiasalio, kur dar sykį ilsisi. Afrikoje jie keliauja Nilo slėniu, kol pasiekia Viktorijos ir Tanganikos ežerus. Kai kurie čia ir lieka žiemoti, o kiti skrenda dar toliau ir pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tokia kelionė trunka 2-3 mėnesius. Taip baltieji gandrai įveikia mažiausiai 8–10 tūkstančius kilometrų.^[5]

Dauguma Lietuvoje žieduotų gandrų žiemoja Rytų Afrikoje nuo Ugandos iki žemyno pietų.

Išvaizda

Tai didelis, ilgu snapu, ilgomis kojomis, ilgu kaklu paukštis. Visas kūnas baltas, tik sparnai juodi. Snapas ir kojos raudonos. Pasmakrė neplunksnuota ir raudona. Jauniklių sparnai juodi, rusvo atspalvio. Snapas ir kojos tamsiai rudos, bet po dviejų savaičių pasirodo ir antrasis pūkinis apdaras.

Didelis paukštis. Patinai vidutiniškai yra stambesni už pateles. Baltojo gandro kūno ilgis 100–115 cm, ūgis 100–125 cm, atstumas tarp išskleistų sparnugalių 155–217 cm, svoris 2,3–4,5 kg.

Biotopas

Baltasis gandras – agrarinio kraštovaizdžio paukštis, įsikuriantis žmonių kaimynystėje netoli pelkėtų vietų ir vandens telkinių.

Gandralizdžiai

Baltieji gandrai peri ant pastatų stogų, medžiuose, ant elektros perdavimo linijos stulpų, vandentiekio bokštų. Gandrams įsikurti dažniausiai padeda žmonės, įkeldami lizdų pagrindus. Patys gandrai susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kt. Lizdą stato nuolat, net ir kai jaunikliai auga. Gyvendami tuose pačiuose lizduose ir visaip juos taisydami, sukrauna gana didelį statinį, kuris neretai per gandrų peštynes ir stiprius vėjus nukenčia. Tame pačiame lizde peri daug metų.

Perėjimas

Balandžio pabaigoje ar gegužės mėnesį gandralizdyje deda 1–7, vidutiniškai 4 matinius, baltus kiaušinius. Kiaušiniai 71,3–51,5 mm dydžio ir 115 g svorio. Pakaitomis peri patelė ir patinas 31–34 dienas. Išsiritę gandriukai maitinami abiejų tėvų. Lizdą palieka po 58–64 dienų, bet dar apie dvi savaites skraido su tėvais. Per metus išveda vieną gandriukų vadą.

Elgsena

Aktyvūs dieną. Skrenda ištiesęs kaklą ir toli užpakalin ištiesęs kojas, pakaitomis plasnoja ir sklendžia. Mėgsta sklandyti aukštai padangėje. Traukia netvarkingu būriu. Balsas beveik negirdimas. Susijaudinę suaugę gandrai stovėdami ar tupėdami lizde užvertę galvą kalena snapu. Prieš užversdami galvą visada sušnypščia. Maži gandriukai pradžioje kniaukia, paūgėję – šnypščia. Iš prigimties šie paukščiai nėra labai draugiški savo gentainiams. Dažniausiai peri pavienės poros, gerokai rečiau peri kolonijomis. Apie 30 lizdų kolonija gyvavo Bitėnų kaime prie Rambyno kalno, dar didesnė kolonija neseniai aptikta Šilutės rajone.

Mityba

Baltasis gandras oportunistinis „grobuonis“ – kitaip tariant, jis minta ant žemės vyraujančiais gausiausiais, beveik vien gyvūninės kilmės maisto objektais.^[6] Maisto ieško tik dieną, dažniausiai pavieniui, poromis, vienos šeimos dydžio grupėmis drėgnose pievose, balose ir ganyklose. Didesni besimaitinančių paukščių būriai pasitaiko tik tokiose vietose, kur galima rasti ypač daug lengvai prieinamo maisto (pvz., šviežiai nušienautose pievose ar ką tik išdirbtos žemės plotuose ir panašiai). Įprastai maitinasi netoli nuo perėjimo vietos. Kai maisto ieško abu tėvai, stengiasi, kad lizdas būtų matomas, tačiau retkarčiais maisto ieško ir už 3–5 km nuo lizdo. Gaudo vabzdžius, kitus bestuburius, žuvis, varliagyvius, ant žemės perinčių paukščių jauniklius. Kartais ryja peles, žiurkes, įvairius roplius, taip pat ir gyvates, neretai kiškių jauniklius ar net žebenkštis. Varlės sudaro tik nežymią lesalo dalį.^[7]

Gyvenimo trukmė

Baltieji gandrai subręsta 3-4 gyvenimo metais ir tuomet poruojasi, nors yra užregistruoti anksčiausiai besiporuojantys nuo antrų metų, o vėliausiai nuo septintų metų amžiaus^[8]. Žinomas seniausias baltasis gandras žieduotas Šveicarijoje yra sulaukęs 39 metų amžiaus, dar kitas žieduotas Prancūzijoje yra išgyvenęs 34 metus ir 10 mėnesių – abu rasti negyvi^[9].

Baltieji gandrai tautų folklore

Lietuvoje ir Baltarusijoje baltasis gandras laikomas nacionaliniu paukščiu, o Hanoveryje vykusioje pasaulinėje parodoje „Expo 2000“ šis paukštis buvo Lenkijos talismanu. Nuo seno gerbiamas žmonių, laikomas sodybos, kurioje įsikuria, globotoju, santarvės nešėju. Taip pat folklore pasakojama, jog gandras atneša vaikus.

Galerija

Kalenantis baltasis gandras gandralizdyje ant elektros stulpo
Baltieji gandrai poruojasi
Baltojo gandro kiaušinis
Iš gandralizdžio išmestas kiaušinis
Iš gandralizdžio išmestas jauniklis
Gandriukai
Baltųjų gandrų šeimyna
Baltasis gandras pievelėje (Lietuva)
Lesantis rastą negyvą jauną triušį
Medyje tupintys baltieji gandrai (Palanga)
Per rudeninę migraciją baltųjų gandrų būrys virš Izraelio
Serengečio nacionaliniame parke žiemojantys baltieji gandrai (Tanzanija)
Baltųjų gandrų perinčių porų skaičius 2004–2005 m.
Carl Spitzweg piešinys: ‘Der Klapperstorch’. Baltasis gandras, atnešantis vaikus.
Baltasis gandras Ramygalos herbe